Diena, kurios karves nekencia ir musu seimos pagausejimas

Gruodzio 9 visas musulmoniskasis pasaulis svencia aukojimo svente. Iskilo klausimas, kodel ta svente vadinama aukojimo? Biblijoje yra tokia istorija, kaip Dievas norejo isbandyti Abraoma ir liepe jam paaukoti savo sunu. Kai Abraomas jau norejo tai padaryti, Dievas jam pasake, kad norejo tik isbandyti jo tikejimo tvirtuma ir vietoje sunaus liepe paaukoti oziuka. Korane irgi yra ta pati istorija, tik ten Abraomas vadinamas Ibrahimu, bet tai ne esme. Esme tame, kad jie paminedami si ivyki papjauna gyvuli. Gul tikina, kad tai nelaikoma auka, nes Dievui to gyvulio nereikia, man truputeli kitaip atrodo zinant visa istorija, bet nesiginciju.

Gyvulio rusis priklauso nuo to, kiek turi pinigu. Jeigu esi milijonierius, gali ipirkti kupranugari (Pakistane ju nedaug, tai jie gana brangus), jeigu ne milijonierius, bet gana pasiturintis, perki buivola arba karve, jei nelabai turi pinigu, perki ozka, jei visai neturi, perki vista arba tiesiog vaikstai po turtingesniu namus prasinedamas jautienos ar ozkienos.

Kai vaziavome i kaima, pakelese vyko gyvuliu turgus – ukininkai pardavinejo savo uzaugintus jaucius (karves skerdziamos retai, nes duoda pieno), buivolus ir ozius. Beveik visi gyvuliai buvo ismargintais kailiais, ragai papuosti gelemis. Vargsai gyvuleliai, ispuosia juos, kad po poros dienu papjautu. Speju, kad karviu ir buivolu augintojai per sia svente uzsidirba pinigu metams, nes gyvuliai labai isbrangsta. Jautis kainuoja nuo 10 000 iki 50 000 rupiju (nuo 400 iki 2000Lt, Pakistane tai dideli pinigai), buivolas dar daugiau.
As labai dziaugiausi, kad moterys gyvulio skerdimo ceremonijoje nedalyvauja, nes tikrai nenorejau pamatyti vargso jautuko agonijos. Uzteko, kad isgirdau kelis priesmirtinius muu.

Kai gyvulys paskerdziamas, jo mesa padalijama i tris dalis. Viena dalis atitenka gyvulio pirkejui, kita dalis – jo giminaiciams, trecia dalis – vargsams. Trecdalis, skirtas vargsams sudedamas i maiselius po 1kg, tada jau vargsai ima vaikscioti po namus, prasydami mesos. Juokingiausia, kad veliau jie vaikstineja po turtingesniuju namus, prasydami padeti ju gauta mesa i saldytuva.

Paskui pirkejui skirta mesa isverdama ir visi valgo. Kaimynai ir giminaiciai ateina i svecius pasveikinti nudobus karve ar kitos rusies gyvuli, vaikai prasineja pinigu. Tokia ta svente. Man buvo kaip iprasta diena, tik neiprastai daug jautienos vakarienei.

Cia iprasta, kad sventems butinai reikia pasisiuti naujus drabuzius. As nusipirkau baltai juodos languotos medziagos tunikai ir juodos kelnems, turejo iseiti labai grazus drabuzeliai. Deja, siuvejas Abotabade, pas kuri visada nesu siuti drabuzius, man spejo tik sukirpti, bet nesusiuti. Gul nunese pas kaimo siuveja, o ji kad susiuvo… Isejo kaimiska tunika is serijos “Paslepk savo moteriskas linijas”. Ta tunika plateja i apacia, tai su ja atrodziau kaip trikampiukas ant moteru tualeto. Visa diena su ja istveriau, nes per svente reikia su naujais drabuziais buti, bet kita diena jau apsirengiau kitus drabuzius. Kai grizome i Abotabada, nunesiau ta tunika pas siuveja pataisyti, deja, tas mano siuvejas isejo is darbo, vietoje jo dabar dirba jo brolis, kuris man tunika persiuvo irgi is serijos “Paslepk savo moteriskas linijas” (nesuprantu, tarsi vyras turetu noreti, kad moterys aptemptesniais drabuziais rengtusi?). Nesiu dar karta, kad bent isiuvus padarytu, nenoriu jaustis kaip palapine apsirengusi.

O antraja aukojimo sventes diena musu seima netiketai pagausejo. Jau seniai kalbejome, kad reikia isigyti suniuka, Gul klausinejo visu pazistamu, gal kieno nors kalyte atsivede suniuku, bet as sakiau, kad noriu pasiimti suni is gatves, nes cia tiek daug valkataujanciu sunu, tai noriu bent vienam is ju suteikti geresni gyvenima. Ir mano planas buvo igyvendintas!

Vaziavome aplankyti Gul sesers ir prie jos namu pamaciau gal 3 menesiu kalyte. Viskas, sakau, pasiimam. Pavadinome ja Apple (kiti variantai buvo Pumpkin ir Peach, manau, kad angliski vaisiu ir darzoviu pavadinimai skamba gana mielai). Gul jai pagamino buda, kuria jis pavadino “emergency dog house”, nes karkasas buvo sukaltas is fanieros, o sienos kartonines, kurias ji dabar sekmingai kramto. Kai ji uzaugs, sukalsim jai gera buda, bet dabar nenorime rizikuoti, nes nezinome, kokio dydzio ji bus. Speju, kad kiek mazesne uz vokieciu avigani, beveik visi valkataujantys sunys cia tokio dydzio.

Dabar pagaliau man nebera nuobodu namuose, nes kartu gyvena toks mazas nuolat demesio trokstantis padarelis. Ir kaipgi tam padareliui demesio nesuteiksi?

Welcome to the republic of Kashmir?

Mes pagaliau persikeleme i naujus namus! Ir daug daug geresnius, negu buvusieji (ir nuoma mazesne) – visi kambariai iskloti plytelemis, vonios kambariai labai graziai irengti, virtuveje yra kriaukle, virtuvinis komplektas ir t.t. Be to, gana nebloga vieta, tik deja, tolokai nuo armijos teritorijos, tai elektra dingsta mazdag 3 kartus per diena (senieji namai buvo arti armijos teritorijos, tai lapkriti is viso nebuvo problemu del elektros). Prizadu, kiek veliau bus nuotrauku:)

Gul jau senokai platina vaistus keliems gydytojams Muzafarabade, Kasmyro sostineje. Vakar jis turejo susitikti su keliais gydytojais, tai ir mane pasieme. As ne nezinojau, kad vaziuoju i visiskai kita valsybe…

Taip taip, Kasmyras – beveik atskira valstybe! Jie turi savo atskira parlamenta, prezidenta ir kitas valstybines istaigas. Su Pakistanu bendri ik pinigai, istatymai ir valstybine kalba. Prie ivaziavimo tikrino mano pasa, gerai, kad dar vizos nereikejo!

Indijai riklausanti Kasmyro dalis irgi beveik nepriklausoma valstybe, irgi turi atskira parlamenta, prezidenta ir t.t. Taip Indija ir Pakistanas bando parodyti pasauliui, kad jiems Kasmyro visiskai nereikia, nors praeiyje buve trys karai rodo priesingai. O ir ant automobiliu, registruotu Kasmyre, numeriu rasoma “Azad Jammu Kashmir”. As visada galvojau, kad azad ir jammu yra kokiu nors vietoviu pavadinimai. Pasirodo ne! “Azad” reiskia nepriklausomas (t.y. Pakistano Kasmyras), o “jammu” – priklausomas (t.y. Indijos Kasmyras). Taip taip, jiems tikrai nereikia Kasmyro…

Bet priesingai nei Indijos Kasmyre, Pakistanui priklausancioje dalyje visiskai nera jokiu neramumu, protestu ir t.t. Kaip uzsienietei, man ten viena saugiausiu vietu visame Pakistane. Vienintelis pavojus yre zemes drebejimai. Seismologu duomenimis, artimiausiu metu Kasmyre galima tiketis zemes drebejimu. Bet tuomet ir Abotabade tie zemes drebejimai butu jauciami.

Vienas dalykas, kuriuo Kasmyro vyriausybe visiskai nesirupina, yra keliai. Nuo Abotabado iki Muzafarabado apie 100km, bet kelione trunka apie 4 valandas, nes koks 50 – 60 km kelio yra labai siaurais ir siaubingai duobetais kalnu keliukais. Pirma mintis buvo, kad tas kelias buvo apgadintas per 2005 metu zemes drebejima, ir vis dar neatstatytas, nes visas Muzafarabadas irgi buvo sugriautas, taigi pirmiau reikejo miesta atstatyti. Velgi ne! Tas kelias jau pries zemes drebejima buvo duobetas. Geda, visam Kasmyrui, kad toks tragiskas kelias veda i sostine. Tiesa, yra geras kelias, bet jis veda nuo Islamabado, tai mums nepakeliui. Ir dauguma ministru ir kitu aukstu pareigunu i ar is muzafarabdo vaziuoja butent tuo bloguoju keliu, nes jie daznai tuo paciu apsilanko ir Abotabade. Oro uosto velgi nera, sudetinga butu ji tarp kalnu igrusti, taigi tiems visiems ministrams keliones turetu apkarsti.

O pats miestas buvo labai greitai atstatytas po zemes drebejimo, nepasakytum, kad ten pries trejus mets viskas buvo nusluota nuo zemes pavirsiaus. Vienintelis dalykas, primenantis zemes drebejima plikos uolos ant kalnu, juosianciu Muzafarabada. Ir nuo tu uolu mieste yra tiek dulkiu, kad beveik viskas padengta pilksvai. Nelabai malonu. Tikiuosi, kad netrukus tie kalnai vel apaugs pusimis.

Kai visa tai rasau, mes esame kaime. Cia lyja, salta ir jau kelias dienas nera duju. Jie turi kelis duju balionelius su kaitlentemis, kad galetu maisto issivirti, taciau sildytuvu nera kaip isijungti. Jau svajoju apie savo naujuosius namus Abotabade, kur, nors ir yra daug salciau, dujos niekada nedingsta.

Ir stai atejo ziema...

Viena nakti lapkricio viduryje prasidejo siaubinga audra su liutimi, sniegu, krusa ir visais kitais dalykais, kurie tik gali is dangaus kristi. Ir kartu su ta audra pasibaige siltasis sezonas (pakistanieciai paprastai metus skirsto i du metu laikus, kartais i tris, bet kuriuo atveju, rudens ten nera).

Kaip jau minejau, musu namuose i kita kambari patekti galima tik per lauka, taigi koks smagumelis dabar vakarais ar apsiniaukusia diena! Indus irgi reikia plauti lauke, zinoma, pasisildau daug vandens, taciau jeigu ta diena apsiniauke, tai ir siltas vanduo labai negelbsti. Laimei bent i vonia galiu nusinesti sildytuva, tai imanoma normaliai issimaudyti (atsimenu praeita ziema – issiplaudavau galva dar vilkedama visus drabuzius, paskui kokias 10 minuciu stovedavau nesiryzdama nusirengti).

Bet dziaugiuosi, kad zvarbios lietuviskos ziemos mane ipratino prie saltesnio oro (deja ir geresniu salygu namuose). Man bent jau niekada nebuna salta ausims, ko nepasakysi apie vietinius gyventojus (net ir visa gyvenima praleidusius kalnuose, kur ziemos visada buna saltos). Beveik visos moterys jau nesioja kepures, ir, aisku, dar silta skara apsigaubia galva. Dabar temperatura naktimis nukrenta iki kokiu 5 laipsniu silumos, bet sausi nukris ir iki kokiu -2, ka jos tada darys? Kiek kepuriu nesios?

Idomiausia, kad dauguma iki siol nesioja basutes be kojinyciu. Prisimenu praeita ziema brolio zmonos sesuo buvo atvaziavusi. Gul nusiveze mus tris auksciau i kalnus, kur buvo sniego. As buvau su dzinsais ir ilgaauliais batais, tai susikisau i juos dzinsus, kad nesuslaptu. Brolienes sesuo eme is manes saipytis, kai pati po sniega braide tik su basutemis, nuogomis kojomis!

Na, bet ne tik Pakistane galima juokingu dalyku rasti. Ka tik perskaiciau straipsnio apie Jurgita Tvarijonaite antraste: “Tapusi mama pagaliau supratau, kam moteriai reikalinga krutine!”. Valio, pasveikinkime Jurgita pagaliau supratus dalyka, kuri as zinau jau daugybe metu net ir nebudama mama. (Straipsnio neskaiciau.)

Naujo busto paieskos vis dar nesekmingos. Geriausias variantas buvo 3 kambariu namas, virtuve labai mazyte, bet su baldais ir kriaukle, yra vandens sildytuvas, taciau jau atrodo… Velgi pakistanietiskas remontas – dazau lubas ir nekreipiu demesio, kad ant sienu dazai tyska. Atsisakeme to pasiulymo, nes uz tokia pacia kaina imanoma susirasti graziai suremontuota busta toliau nuo pagrindines gatves (kuo arciau pagrindines gatves, tuo labiau kaina kyla).

Dar buvo pasiulymas issinuomoti 2 kambarius 3 kambariu name, kuriame jau gyvena moteris su dviem vaikais. Jai 3 kambariai pasirode per daug, tai nusprende 2 isnuomoti. Bet virtuve tai tektu dalintis! Ir tos moters mes nepazistame, gal ji baisesne uz brolio zmona? Nesinori nuo vilko ant meskos uzsokti.

O kol cia tebegyvename, nuotykiai su vistomis tesiasi. Jos dabar atsidare nauja tualeta. Sedi ant stogo krasto ir kakoja i musu kiema. Na, patarle, kad geras paukstis savo lizdo netersia galioja ne tik perkeltine prasme. Dabar, kai pamatau kokia vista ten sedincia tenka pasiimti sluota ir trinktelti per vistos uzpakali (nesmarkiai).

Daugiau jokiu kaimynu su vistomis, prisiekiu!

Mano vyras - vistu gelbetojas, musu namai - vistu viesbutis

Neprisimenu, ar minejau, ar ne, bet brolis su seima issikrauste i priesais esanti nama. Tai neskamba labai dziuginanciai, ar ne? Ne tik todel, kad nuolat girdziu brolio zmona, bandancia prisisaukti savo dukras namo. Ne tik todel, kad kartais ji uzsuka pasniukstineti i musu namus (o isvaryti ar neatidaryti duru negali – nesinori pradeti atvirai pyktis). Ir ne tik todel, kad ji vis dar nesuvoke, jog as MOKU gaminti maista ir tikrai nereikia kasvakar mums nesti ryziu ar kviesti Gul vakarienes.

Yra vienas blogesnis dalykas – mus nuolat stebi. Musu namas yra vieno auksto, o brolio seima persikrauste i dvieju aukstu nama. Daugumoje namu ant stogo irengta aikstele, aptverta siena. Ju namas ne isimtis. O sienoje truksta vienos plytos, tai vietoj jos daznai matau imontuota kazkieno snukuti. Kartais virs sienos pasirodo ir didelis brolio zmonos snukis. Su kaimynemis juokaujame, jog tuoj ji ir kamera isitaisys, kad tik nepraleistu progos pamatyti, kaip as plaunu indus ar valau vistos kakuti (apie tai, is kur jie atsiranda musu kieme, papasakosiu kiek veliau). Juk tai taip siaubingai svarbu!

O broliui, man rodos, is viso protas pasimaise. Pries kelias dienas susirgo jos vyresnioji dukte. Nuejome jos aplankyti. Brolis burbtelejo kazka panasaus i pasisveikinima ir daugiau nebekreipe i mus demesio. Mes pakalbinome jo dukra ir po poros minuciu isejome – negi liksi, jei aiskiai rodo, kad esi nepageidaujamas? O vakar jis staiga pasikviete Gul ir eme jam aiskinti, kaip man pavojinga buti vienai namuose ir kad mes turetume persikelti pas juos. Nesuprantu, ar jis galva susitrenke, ar broliene savo nesibaigianciu kalbejimu ji is proto isvare? Paprastai, jeigu zmones nori, kad ju giminaiciai pas juos atsikeltu, stengiasi buti draugiskesni ar bent jau kreipti demesi, jeigu ateini pasisveciuoti. Ir jeigu taip rupinasi del saugumo, tikrai nepasiima spynu is duru.

Dabar, apie spynas. Pas mus visos durys pritaikytos uzrakinti pakabinamomis spynomis. Kai persikelsime, reikalausiu imontuojamu spynu, nes sekmadieni issiruoseme vaziuoti i kalnus ir ilgokai negalejome isvaziuoti, nes viename kambaryje uzrakinau raktus! Teko pjauti spyna, ir pagal laika, per kuri Gul ja nupjove, galima spresti, kad pakabinamos spynos ne tik kad gali sukelti nepatogumu netycia pamirsus rakta kambaryje, bet ir nelabai apsaugo nuo vagiu.

O dabar apie vistas, kurioms dedikavau visa si straipsniuka.

Musu kaimynai, kaip cia daznai iprasta net ir miestuose, laiko kelias vistas (laimei, kad ne buivolus). Ir kaip cia iprasta, nera vistides, vistoms skirtas visas stogas, bet jos sekmingai nulipa laiptais, pacios atsidaro vartelius i musu kiema (kas sake, kad vista – kvailas paukstis?) ir jame ieskosi maisto. Arba nuo stogo nusoka i musu kiema (karta uzsoko ant plauti padetu indu ir sudauze 2 stiklines) ir jame ieskosi maisto. Arba isilipa i medi… Taip taip, isilipa i medi ir jame ieskosi maisto, arba nuo medzio nukrenta i musu kiema ir jame ieskosi maisto. Tokios jau laipiotojos tos musu kaimynu vistos, bet vienai neseniai nelabai pasiseke.

Ta vista nuo stogo uzsoko ant medzio, o ant vienos medzio sakos buvo virve. Vistos koja isipainiojo i ta virve ir vista pakibo ant vienos kojos. Kudakavima girdejo turbut puse miesto. Kaimynes bande vista isvaduoti su sluota, deja, nepavyko. Tada Gul ir tapo vistu gelbetoju. Jis isilipo i medi, ispainiojo vistos koja ir perdave ja (vista, ne koja) kaimynems. Taip vista buvo isgelbeta ir toliau galejo karstytis medziais ar nuo stogo sokineti i musu kiema, kuris jau tapo vistu viesbuciu. As taip smarkiai ant ju nepykciau, bet jeigu as arba kaimynes laiku nepamato vistu smirinejanciu musu kieme ir nenuvaro ju ant stogo, vistos man palieka daug dovaneliu, kurias veliau turiu sveisti stebint brolio zmonai.

O dabar baisiausias faktas apie vistas – jos lesa vistiena! Kanibalizmas!

Ir dar kaimynai neseniai isigijo gaidi. Gana grazus gaidys, didelis, plunksnos blizga, megsta arbata su pienu (kai kieme plovimui padejau puoda su trupuciu arbatos, tas gaidys atejo atsigerti!). Bet jo laiko suvokimas nelabai koks. Nuo vaikystes girdejau, kad gaidziai gieda rytais ir visus zadina. Sitas gieda apie vidurnakti. Nelabai smagu, kai jau beveik uzmiegi ir staiga toks garsus “Kakariekuuu!!!”.

Po visu situ vistiniu nuotykiu, kurie dar nesibaige (ka tik is kiemo isvariau viena vista ir arbatos megeja gaidi), nusprendziau, kad turime ieskotis ne tik 2-3 kambariu namo su kriaukle virtuveje ir plytelemis isklotomis grindimis, bet ir kaimynu be vistu ar kitu naminiu gyvunu, nebent tai butu sunys/kates/triusiai/papugos ir t.t.

Bet busto paieskos mums ne itin sekasi. Kreipemis i kelis nekilnojamojo turto agentus, bet jie randa koki nors nama, Gul nuvaziuoja paziureti ir paaiskeja, kad ten yra 5 ar 6 kambariai, nuoma nerealiai didele arba tame name virtuve kisenes dydzio, vonia neturi stogo, o kaimynai laiko buivola. Arba gavome pasiulyma – 3 kambariai, yra baldai, siltas vanduo, nereikia moketi saskaitu uz elektra ir dujas, bet nuoma tris kartus didesne negu mes norime moketi. Mes neisnaudojame tiek elektros ir duju, kad tokia nuomos kaina mums atsipirktu.

Taigi, kol dar nepavyksta susirasti kito busto, tenka kesti vistas ir ju kakuciu gramdyma, brolio zmonos nuolatini stebejima, kaip gramdau vistu kakucius. Guodziuosi tuo, kad kad kaimynes draugiskos ir kalba angliskai, tai kai buna nuobodu, galiu pas jas pasisveciuoti ir pasisaipyti is bespoksancios brolio zmonos.

Welcome to the city of fat ladies!

Vos ne vos speje apsikuopti nuosavus (pagaliau!) namus, issiruoseme i Faisalabada. Deja, dar siek tiek sugaisome laiko del brolio, nes jis masina buvo palikes musu namuose ir labai nesiskubino jos pasiimti. Isvaziavome tik apie 11 ryto ir, kadangi labai neskubejome, tai Faisalabada pasiekeme tik sutemus. Aisku, tai buvo gana netrumpas kelias, nuo Abbottabado 70 km iki greitkelio, tada dar apie 300 km. Savaime suprantama, dar sustojome pavalgyti ir t.t., tai visa kelione ir isejo apie 8 val.

Greitkelyje policija labai grieztai ziuri i eismo taisykliu pazeidimus, o musu masiniuke nera saugos dirzu. Gul sugalvojo gudrybe – mano skaros viena gala prispaude prie galinio lango stiklo, as kita gala prisitvirtinau prie sedynes, tai atrode, kad esu su saugos dirzu. Jis pats ant sedynes uzmete svarkeli ir viena rankove persimete per peti. Turejome atrodyti kaip su saugos dirzais. Bet jei policija butu mus sustabdziusi, jauciu jie butu pradeje raiciotis ant zemes is juoko.

(Noriu pridurti, kad as nepateisinu saugos dirzu neturejimo ar ju neprisisegimo ir nuolat spaudziu Gul, kad masiniuke juos irengtu. Jis pats supranta, kad tai butina, taciau jo pazadai “Kai kita karta vaziuosiu i Pesavara, irengsiu, nes ten pigiau” taip ir lieka pazadais.)

Taigi jau sutemus pasiekeme Faisalabada. Abu jame lankemes pirma karta, bet mus pasitiko, pavalgydino ir apgyvendino viesbutyje, taigi pasiklysti neteko.

Siaip as labai nemegstu Punjabo, beveik visi miestai jame tokie purvini, dulketi, buivolai, karves ir zmones amzinai i gatves begioja ir eismui trukdo, fui. Bet Faisalabadas man patiko. Kadangi tai yra antras pramoninis Pakistano miestas (po Karacio), zmones ten gyvena turtingi, pastatai grazus, gatves svarios, yra tokiu prabangiu restoranu, kokiu Abbottabade ne su ziburiu nerasi. Palyginimui – vistienos kepsnys, kuri uzsisakiau Faisalabado restorane kainavo 450 rupiju (mus vaisino). Abbottabade uz perpus maziau mes uzsisakome 12 iesmu (ant iesmo – 4 gabaliukai) versienos saslyko, ketvirti ant groteliu kepto visciuko, ryziu, duonos ir kazkokio padazo, kuri Gul labai megsta.

Viesbutis irgi buvo visoks super duper, didelis kambarys, grazus mediniai baldai, prabangiai irengta vonia (tik kazkaip nepavyko sulaukti silto vandens, as ipratusi, kad viesbuciuose jis po kokiu 5 min pasirodo, cia deja, nepasirode) ir t.t. Kai pamateme saskaita (si karta uz mus nesumokejo), tai nelabai saldu pasidare, nes mes iprate apsistoti perpus pigesniuose viesbuciuose (uz mazesne kaina gauni toki pati kondicionieriu, toki pati telika, tik viskas paprasciau irengta, tai kam tada moketi brangiau vien kad baldais galetum pasigrozeti?).

Kita ryta, atsisveikine su graziaisiais baldais, patraukeme i Lahora. Vel vaziavome greitkeliu, nors juo iki Lahoro apie 200 km, paprastu keliu butu gal tik 100, bet ten buivolai, karves ir zmones sokineja i gatves, kelias prastas, taigi kartais aplink buna greiciau.

Tai buvo mano treciasis apsilankymas Lahore. Pirmaji karta stebejausi, kaip vienas vyras veda visa buivolu kaimene i kanala maudytis. Buivolai turi pereiti gatve, taigi visos masinos sustoja ir laukia, kol paskutinis buivolas nukels savo kanopas nuo gatves. Beje, tai buvo gana prabangiu namu rajone.

Antraji karta stebejausi, kad knygyne galima nusipirkti Kama Sutra. Salyje, kurioje “Titanikas” rodomas tik iskirpus sekso scena, tai gana netiketa.

Treciaji karta nustebino dar kitas dalykas. Puse Lahoro moteru atrodo kaip gerai imite begemotai! Tik atvaziavus i Lahora, tokia storule pamaciau ropsciantis is automobilio. Tai buvo gana nemazas automobilis, taciau tai vargsei moteriskei tai atrode kaip neiveikiama uzduotis. Veliau ziuriu, dar viena tokia pati, dar viena ir dar! O McDonalde is viso visas storuliu knibzdelynas! Gul paaiskino, kad Lahoro gyventojai pagarseje kaip rajunai. Buciau galejusi ir pati suprasti. Mini Amerika Pakistane, dievazi.

Veliau su Gul juokavome, kad kaip prie ivaziavimo i Abbottabada raso “Welcome to the city of poets” (mat ten labai daug poetu gime, matyt, kalnai ikvepia), taip prie ivaziavimo i Lahora reiketu rasyti “Welcome to the city of fat ladies”.

Idomiausia, kad butent Lahore pamaciau dar iki siol Pakistane nematyta Mercedes Smart (kai puse Lahoro moteru nesugebetu i ji ilisti), o atrakcionu parke saugos dirzai pritaikyti gana liekniems zmonems.

Siaip Lahoras atrodo butent taip, kaip isivaizduoju Indija (tetruksta tik gatvemis vaikstanciu karviu, bet jas puikiai atstoja tie buivolai, traukiantys maudytis i kanala): zmoniu knibzdelynas, daug prabangos ir salia jos skurdo, modernus pastatai ir salia ju vazinejantys asilu traukiami vezimai, pilna elgetu su nukirstomis rankomis ar issukiotomis kojomis.

Ir zmones Lahore man labai nepatinka. Beveik visur Pakistane i mane siaubingai spokso, bet Lahore nuzvelgia nuo galvos iki koju, ivertina, kaip esu apsirengusi, ka apsiavusi ir ima aptarineti. Ir nuolat girdziu man jau kaip keiksmazodi skambanti zodi “angreza”, kuris reiskia “angle”. Daugumos pakistanieciu supratimu, jeigu tavo oda ir plaukai sviesus, o akys melynos, tai esi anglas. Jau atsibodo aiskinti, kad:
- Pagal isvaizda as visiskai nepanasi i angle, nesvarbu, kad angles irgi tokios pacios odos spalvos;
- Mano gimtoji kalba nera anglu ir netgi nera panasi i anglu;
- Biblija nebuvo parasyta anglu kalba.

Tai va, grizkime prie Lahoro. Jame, kaip Faisalabade apsistojome tik viena nakti. Vakare, kaip priklauso, dar nuejome i atrakcionu parka, nes Lahore jis ziauriai geras, nepalyginsi su esanciu Pesavare, kur atrakcionuose net nera normaliu saugos dirzu. Kita diena i pavakare isvaziavome i kaima. Nuo Lahoro iki Mardano (miesto, kurio rajone, yra kaimas) greitkeliu daugiau nei 400 km, tada nuo Mardano iki kaimo apie 30 km. Gana nemazai, bet kelias geras, nereikia kirsti jokiu miestu. Greitkelyje buvo labai idomiu kelio zenklu: “Atsargiai: vilkai!”, “Atsargiai: eziai!” ir “Atsargiai: vezliai!”. Atrode juokingai kol vos ant vezlio neuzvaziavome.

Truputeli po vidurnakcio isvarge atvaziavome i kaima, ir, nepaisant kad kaime pagalves kaip akmenys (nusipirkau minksta, bet taip ir pamirsau is Abbottabado ja i kaima nuvezti), miegojau taip gerai, kaip daug naktu nebuvau miegojusi.

Kaip brolis su seima is namu kraustinejosi

Spalio 15, treciadienis

Kaimynai teige, kad brolis su seima turetu issikraustyti siandien. Nekantriai laukiu. Is kaimo atvyksta Gul pussesere su sunumis. Tai geras zenklas, nes butent juos broliene kvieciasi, kai reikia kraustytis. Deja, jokiu daugiau kraustymosi zenklu nesimato. Atsiranda labai daug problemu su elektra, jos nera visa nakti, diena dingsta labai daznai ir kelioms valandoms (paprastai dingdavo 3 kartus per diena valandai, kartais trumpiau).

Brolis, su kuriuo gyvename kazkodel nori, kad kraustytumemes su jais. Jis skambineja tevams ir praso pasikalbeti su Gul. Gul jiems aiskina, kad nenorime gyventi su brolio zmona. As taip pat nenoriu gyventi su broliu, nes jis man neleidzia namuose deveti dzinsu ar sijonu (tik pakistanietiskus drabuzius) ir tureti suniuko.

Tenka nusileisti ir pirkti plastmasines lekstes, nes jie cia pamise del plastmases ir plastmasines pardavineja po viena, o jei nori keraminiu, reikia visa rinkini pirkti. Rinkiniai be galo brangus. Bet leidziu Gul suprasti, kad tos lekstes – vienintelis plastmasinis daiktas musu namuose (neskaitant bliudu vandeniui, nes jie negali buti kitokie) ir kad verciau visus sampunus laikysiu ant klozeto bakelio negu pirksiu plastmasine lentynele voniai.

Spalio 16, ketvirtadienis

Visa diena namai apytusciai, broliene, Gul pussesere ir jos sunus kazka veikia ju naujajame name, tik vis uzbega i dabartini ko nors pasiimti (jie visai salia vienas kito). Kai vienas Gul pusseseres sunus ima nesti staliuka i naujuosius namus, pagalvoju, kad pagaliau sulaukiau kraustymosi momento. Deja, veliau paaiskeja, kad jie perdazo visa nama ir staliuko jiems reikia pasilypeti.

Namuose siaubinga netvarka, kaip brolio zmona ir megsta. Visas kiemelis pilnas siuksliu, i geliu lovelius primetyta obuoliu grauztuku, o ju paragauti atskrenda karves dydzio sirses. Noriu bent suplauti indus, bet po bevaisiu kempines ir indu ploviklio paiesku nusprendziu pasiduoti.

Sulaukiame daugiau sveciu – atvaziuoja dar vienas Gul brolis su zmona. Vakare visi trys broliai susede kalbasi. Brolis, su kuriuo gyvename issitraukia paskutini ginkla, kad tebeliktume gyventi su jais – jis teigia, kad man, kaip uzsienietei pavojinga butu likti vienai namuose, o kas, jei ateis koks teroristas ir pagrobs? Brolis siulo mums pasidalinti virtuve per puse, tureti savo lekstes, puodus, virykle, maisto produktus ir t.t., zodziu, nesidalinti nieko su jo zmona. As tai atmusu tokiais argumentais:

- kai liksiu viena namuose, visada uzrakinsiu duris, brolio zmona niekada ju nerakina, taigi bet kas gali ieiti. Isvada – su ja dar nesaugiau;
- visai salia yra kaimynai, vartelius i ju kiema nuolat paliksiu atidarytus;
- isigysim suniuka;
- isitaisysim grandinele prie duru, kad galeciau tik truputeli jas pradaryti, jei kas skambina;
- galim isigyti ginkla, nes cia jiems nereikia leidimo, o as jau karta saudziau… gerai gerai, uzteks tiesiog isigyti kirvi;
- brolio zmona tikrai nera asmens sargybinis, nesvarbu, kad pagal forma panasi i gorila.

Kadangi del namu as sprendziu, su jais nesikraustome.

Spalio 17, penktadienis

Brolis sugalvoja vaziuoti i kalnus. Mes su Gul irgi turime vaziuoti, nes sveciu daug, visi i brolio masinyte netelpa. Malonu buvo pamatyti, kad kalnai niekur nepabego, kai buvau isvaziavusi.

Kadangi isvaziavome apie vidurdieni ir grizome velai vakare, kraustymosi zenklu net ir negalejo buti.

Spalio 18, sestadienis

Pusseseres sunus pranesa, kad liko isdazyti tik 1 kambari. Veliau i naujuosius namus sunesami lauko baldai ir lovos is sveciu kambario. Pagaliau jie pradejo daiktus gabenti!

Spalio 19, sekmadienis

Mano triumfo valanda – is brolio ir jo zmonos kambario isnesami visi daiktai. Galiu ji sutvarkyti, sukabinti drabuzius i spinta (tame kambaryje prie sienos pritaisyta spinta, pakistanieciai megsta tokius nekilnojamus baldus) ir sukrauti visus daiktus, kuriu nezinau, kur padeti, nes anksciau nusprendziau, kad tas kambarys mums atstos visas spintas, spinteles ir stalciukus, kuriu dar neisigijome.

Deja, ji issveisti pasirodo ne taip jau paprasta. Tris kartus issluoju, tada valau su skuduru, veliau prisijungia ir kaimynes, tiek daug sveitimo vienam kambariui! Neisivaizduoju, ka brolio zmona ten dare, kad visur tiek pilna zemiu buvo!

Iki velyvo vakaro nesioju daiktus is musu kambario i brolio kambari. Virtuveje, sveciu kambaryje ir vonioje vis dar pilna ju daiktu.

Spalio 20, pirmadienis

Kita diena turime vaziuoti i Faisalabada ir Lahora, todel nekantrauju isirengti virtuve, kad grize galetume ja naudotis. Deja, su brolio zmonos tempais tai ima atrodyti neimanoma. Visa ryta gal 10 metu mergaite, kuria brolio zmona samdo tvarkyti namus (as tik labai labai tikiuosi, kad rytais ta mergaite eina i mokykla), sveicia virtuves daiktus – virykle, indelius druskai ir cukrui, odinius patiesaliukus virtuves lentynoms (kuriuos, beje, Gul pirko, bet brolio zmona nepasidrovejo pasisavinti) ir t.t. Virtuveje dar like puodas su vakar paruostu maistu, darzoviu atsargos visai savaitei ir kitokie daiktai, priklausantys brolio zmonai. Nusprendziu palaukti ir issluoju kiema bei sutvarkau geliu darzelius, kuriuos brolio zmona buvo pavertusi siuksliadezemis (ten radau riesutu lukstu, duonos gabaliuku, obuolio grauztuku, svogunu, cesnaku, kaulu ir t.t.).

I pavakare nusprendziu nebelaukti, kol ji teiksis isnesdinti viska is virtuves ir pati viska isnesu. Grizta Gul, taigi bendromis jegomis bandome atgramdyti virtuves grindis. Siaip ne taip pavyksta ir as isirengiu pirmaja nuosava virtuve! Vakare laiminga verdu kava ir arbata nuosavoje virtuveje.

Visa diena televizorius nerodo. Vakare apsiziurime, kad brolis musu neispejes pasieme kabelines televizijos laida. Labai smagu tureti tokius draugiskus giminaicius.

Spalio 24, penktadienis

Vakar velai nakti is Lahoro atvaziavome i kaima. Nezinau, ar brolio zmona is musu namu Abbottabade jau isnesdino visus savo daiktus, bet labai tikiuosi. Ir labai dziaugiuosi, kad pagaliau nereikes su niekuo nieko dalintis.

Spalio 26, sekmadienis

Vakare is kaimo parvaziavome i Abbottabada. Negalejome ieiti i namus, nes vartai buvo uzrakinti is vidaus, o brolis pasieme spyna nuo lauko duru (ir ne bet kokia, o imontuojama i duris!). Laimei kaimynai pastebejo ir uzrakino pakabinama spyna. Tikrai dziaugiuosi, kad nebereikes su jais niekuo dalintis.

Gyvenimas kaip muilo operoje

Kazkada seniai Britu Indijoje gyveno toks britas pavarde Abotas. Ir gyveno jis mieste, apsuptame didingu virsukalniu ir kvapa gniauzianciu sleniu. Grozejosi ir grozejosi jis aplinka, kol sugalvojo parasyti apie tai poema. Parase jis poema, o veliau, ziurek ir miestas buvo jo vardu pavadintas – Abotabadas. Ir tame mieste, kuriame oficialiai yra didziausia krikscioniu populiacija visame Pakistane, bet realiai dar neteko ne vieno sutikti, as dabar gyvenu.

Taigi velyva sekmadienio vakara mes pagaliau sugrizome i Abotabada ir gyvenimas pasidare kaip muilo operoje.

Namuose nieko neradome, raktu neturejome, teko isiprasyti pas kaimynus, su kuriais, kaip paaiskejo, brolio zmona visiskai susipyko ir jau gera menesi nesikalba. Vartelius, vedancius i kaimynu kiema is musu kiemo ji apraisiojo maiseliais (va kas buna, kai gaili pinigu spynai) ir nusipirko kopecias, nes ant namo stogo, i kuri laiptai veda tik nuo kaimynu namu, yra musu namu vandens talpykla. Jei joks vanduo neatbega i ta vandens talpykla, tai ryte tam tikru metu vanduo bega is kraniuko, esancio lauke. Tada brolio zmona prisijungia slanga, ropsciasi kopeciomis (ir kaip jos nesuluzta nuo jos svorio – ji gana galinga moteriske) ant stogo ir prijungia slanga prie vandens talpyklos. Gana sudetinga paaiskinti, bet uztat buvo juokinga ja siandien stebeti besiropsciancia tomis kopeciomis.

Kaip jau minejau, pinigu spynai ji pagailejo, taigi maiseliais apraisiotus vartelius Gul nesunkiai atidare. Musu namas toks idomus – is kiemo galima patekti i visus kambarius (del to buna labai salta ziema i tualeta eiti), taigi lengvai iejome i savo kambari, nes jis buvo neuzrakintas (sveiki atvyke vagys, imkite ka norite). Pavyko atidaryti sveciu kambario duris i gatve (sveciu kambariai cia visada turi duris i gatve, kad vyriskosios lyties sveciai galetu apsilankyti nematant namuose esancioms moterims. Tai netaikoma, kai vyriskosios lyties sveciai yra giminaiciai.), ir galejome susitempti visa savo manta i kambari.

Ir dar – isgirdome puikia zinia is kaimynu: brolis issikrausto po keliu dienu, taigi namas lieka mums, kol mes geresni susirasime! Zinoma, sis namas nera pats geriausias – kiemas duobetas, kambariuose pelyja lubos, virtuve mazyte, joje nera kriaukles, taigi visus indus reikia plauti lauke, vonios kambariai irgi kisenes dydzio, bet vis tiek, pirmi nuosavi namai! O veliau susirasim geresni namuka, kiek mazesni, bet graziau irengta, su didele virtuve (ir virtuves baldu komplektu joje).

O dabar demesio: stai kodel mano gyvenimas pasidare kaip muilo operoje. Kaimynes papasakojo stai ka:

- Brolio zmona vel kvietesi bureja, kad mus uzburtu ir mes negriztume is Lietuvos;
- Kai musu nebuvo, ji leisdavo visiems sveciams, iskaitant vaikus, eiti i musu kambari ir apziurineti daiktus (to pasekmes parasysiu veliau);
- Kai dar kalbejosi su kaimynemis, ji joms pripasakojo, kad esu kilusi is labai vargingos seimos, mano tevai nieko neturi (tik tetis kazkaip sugebejo i Pakistana atvaziuoti), taigi kaimynes buvo nustebintos, kai joms parodziau nuotraukas is savo namu Lietuvoje.

Stai kaip mano gyvenimas pavirsta i muilo opera.

O stai visu sveciu lankymosi musu kambaryje rezultatai:

- Pavogta 70 rupiju is musu taupykles. Ne didziausias turtas, bet pats faktas sunervino;
- Dinges dangtelis nuo dezutes kavai;
- Nukasta (ar nulauzta, bet atrodo kaip nukasta) zaislines pelytes uodega;
- Dinges pakelis makaronu;
- Isnaudotas sampunas (nedaug jau jo bebuvo like, tai labai nepykstu);
- Islauzta uzrakinamos spinteles spyna, kad visi galetu pasiknisti ir spinteleje;
- Pavogta sluota.

Gal dar ko nors nepastebejau, nezinau, bet rezultatai ir taip nedziuginantys.

Bet kuriuo atveju, stengiames apie visa tai negalvoti ir perkames daiktus nuosaviems namams. Mums reikia baisiai daug daiktu, nes beveik nieko savo neturime. Uztat siandien brolio zmona atejo pasniukstineti po daiktus, kuriuos vakar nusipirkome ir isejo pavydo perkreiptu veidu, nes pamate, kad nusipirkau brangu puodu rinkini (jai tokiu niekas niekada nepirktu!).

Jie issikrausto ryt ar poryt, turiu vilciu, kad muilo operos mano gyvenime baigsis, bet nesu garantuota, nes jie persikrausto i priesais esanti nama…

Didysis sugrizimas

Viena gana niuru lietuviska ryta turejome atsisveikinti su sia nuostabia (gal kas nors ir gincysis, bet man, beveik metus cia nebuvusiai, ir Gul, kuris Europoje lankesi pirma karta, Lietuva is tiesu atrode nuostabi) salimi ir patraukti atgal i Pakistana. Musu lauke skrydis i Londono Gatwick oro uosta, ten gana ilgos valandos laukimo negalint i lauka net iskisti nosies (siaip as galejau, bet Gul neturejo tranzitines vizos), tada skrydis per nakti i Dubaju, vel siek tiek laukimo ir pagaliau skrydis i Karaci.

Gatwick oro uostas mums ikyrejo iki gyvo kaulo. Nemegstu tokiu nedideliu (palyginus su Heathrow jis tikrai nedidelis) oro uostu, kuriuose skrydziai tik dienos metu, zmones beveik vien tos pacios tautybes (siuo atveju tai buvo britai) ir nera jokio surmulio, nuolatinio judejimo. Bet uztat ten radau nerealia uzkandine, kurioje buvo galima nusipirkti ziauriai skaniu sumustiniu uz beveik 3 svarus (ne nebandziau versti i litus, turiu tokia taisykle kelionese, nes zinau, kad pavertus nelabai besinores pirkti).

Skrydis per nakti i Dubaju buvo varginantis. Kai tik pabandydavau uzsnusti, lektuvas patekdavo i oro duobes ir imdavo taip ziauriai kratyti, kad ne tik as bet ir visi kiti keleiviai prabusdavo ir imdavo dairytis, kas cia nutiko. Ir nebuvo tos geros tv programos, kaip skrydyje is Dubajaus i Paryziu, kai galejau ziureti kiek noriu is 18 Simpsonu seriju ir is neprisimenu kiek Family Guy seriju. Si karta reikejo pasitenkinti po viena jau matytu seriju, ech…

Dubajaus oro uoste kiek prazvalejau, nes tai vienas tu megstamu mano oro uostu, kuriame zmones susirenka is ivairiausiu pasaulio kampeliu, skrydziai vyksta kas 5 minutes, todel kokie nors veluojantys nuolat saukiami i lektuva (as kartais noriu paveluoti, man tiesiog idomu, kaip istartu mano pavarde. Jauciu, jei taip butu atsitike, kai skridom kartu su Gul, butu pasake “Mr Gul Nabi and Au… whatever, that person with him, please come at gate…”) ir nuolat jauciamas tas surmulys, keliones jaudulys.

Kai nakti beveik nemiegu, ryte paprastai bunu nealkana, tai netgi stovedama prie Dunkin Donuts ir uosdama malonu spurgu aromata, sugebejau uzsisakyti tik dviguba espresso. Galvojau, lektuve pavalgysiu, deja, nepagalvojau, kad skrydziuose i Pakistana paprastai duodami pakistanietiski patiekalai. Suvalgiau tik bandele, sokoladuka ir deserta, kai aplink mane visi kirto pagrindini patiekala taip, kad ausys linko.

Pries lektuvui kylant ramybes nedave vienas vaikas. Gal jau 4 metu amziaus berniukas nuolat reke, jo motina ir gausus broliu/seseru burys nesugebejo jo nuraminti. Stiuardeses jam padovanojo zaisla ir vaikisku zurnaliuku, deja, jam tai nepadare ispudzio ir jis toliau reke (kur dingo zaisliukas, nezinau, bet zurnaliukus sekmingai skaite jo vyresni broliai/seserys). Laimei, lektuvui kylant jis uzmigo ir prabudo tik lektuvui nusileidus, tada zvaliai atsisedo ir parode man ir Gul liezuvi.

Karacis mus pasitiko tvankuma. Galvojau, kad Dubajuje buvo blogiau, kai skrendant pirmyn priverstinai teko jame pasilikti diena ir neatgavus bagazo vaikscioti po ji ilgomis rankovemis, bet turbut kad jau buvau pripratusi prie lietuvisko oro, Karacio tvankuma tiesiog zude. Mums dar reikejo nusipirkti bilietus i Pesavara kitai dienai, tai kol lakstem nuo vienu avialiniju biuro iki kitu (Pakistane yra 3 avialinijos), kad issirinktume geriausia pasiulyma, pajutau dar viena zenkla, kad esu Pakistane – burelis moteru ir vaiku sukavo ir i mane rode pirstais. Siaip vietiniai Karacio gyventojai taip nesielgia, bet oro uoste prisirenka visokiu kaimieciu. Vieninteliai Karacio gyventojai, kreipiantys i mane demesi, yra jauni vaikinai. Jie ikyresni uz turkus, spokso zvilgsniu “Hey baby, what are you doing tonight?”, ir ju siaubingai daug. Man teko demonstratyviai isikabinti Gul i ranka, kad jie suprastu, jog neturi vilciu, bet is ju zvilgsniu nebuvo panasu, kad jie suprato.

Vakare dar turejau proga imerkti kojas i jura, deja jura buvo labai nusekusi, todel eiti papludimiu teko labai daug, o aplinkui metesi daugybe kriaukliu su nudvesusiais moliuskais, kurie dvoke, fui, kaip dvoke.

Kelione i Pesavara irgi neapsiejo be nuotykiu. Gul nuolat samprotavo, kodel PIA (Pakistan International Airlines) stiurdeses beveik visos 50 metu perkopusios, nes kai jis buvo mazas, su draugais isivaizduodavo, kad stiurdeses – labai grazios jaunos moteris, ir kad jie ves stiuardeses, kai uzaugs. Tuo tarpu lektuve beveik visi keleiviai buvo pagyvene pustunai, matyt skride is Mekos ir persede i lektuva Karacyje. Pustunai gana konservatyvus ir nelabai besigaudantys naujose aplinkose (na, yra isimciu, pvz, Gul), taigi jie nelabai gaudesi, ka daryti lektuve. Lektuvas ilgokai nepakilo, nes vos ne kas antram keleiviui stiuardeses turejo aiskinti, kad jie turi uzsisegti saugos dirzus. Kai du vyrai, sedintys uz musu, pavalge (zaviuosi visomis Pakistano avialinijomis, kad jie duoda nemokamo maisto net per trumpus skrydzius), patys nunese padekliukus i virtuvele. Kai lektuvas eme zemeti ir jau reikejo sedeti uzsisegus saugos dirzus, pusei lektuvo prisireike i tualeta. Kai lektuvas eme leistis, suskambo priesais mus sedincio vyro mobilusis ir jis nesidrovedamas atsiliepe. Speju, kad tas mobilusis buvo ijungtas per visa kelione. Gul eme aiskinti tam vyrui, kad isjungtu mobiluji, stiuardeses to nepastebejo, nes kokie 10 vyru sumane lektuvui besileidziant pasiimti is virsaus savo bagaza ir jos turejo labai ilgai jiems aiskinti, kad tai daryti galima tik lektuvui nutupus. Kaip vaiku darzelyje, dievazi.

Pesavare mus pasitiko tik Gul draugas, be galo tuo dziaugiausi, nes bijojau, kad suvaziuos visa jo plati gimine. O ju pasitikimo ceremonijos siaubingos – kokie 10 zmoniu apspinta ir ima maustyti ant kaklu neskoningus vainikus is blizguciu ir dirbtiniu geliu. Pesavaro oro uosto laukimo sale nuolat perpildyta, nes ten laikydami tuos neskoninguosius vainikus rankose atvykstanciuju laukia ju tevai, broliai, seserys, pusbroliai, pusseseres, pusbroliu ir pusseseriu sutuoktiniai ir tu sutuoktiniu pusbroliai bei pusseseres… Zodziu, Pakistane bet koks devintas vanduo nuo kisieliaus isivaizduoja esantis baisiai artima gimine ir verziasi atvaziuoti i oro uosta pasitikti. Dar iseidama is oro uosto maciau pribarstytu geliu ziedlapiu, turbut tie, kuriems vainiku atrodo negana, dar ir vargses gelytes nuskabo, kad ju ziedlapius pervargusiems nuo keliones ant galvu isbarstytu ir valytojams daugiau darbo suteiktu…

Vaziuodama pro Pesavara pamaciau reklamini stenda, kuriame pavaizduotas vyras ir moteris. Moteriai kazkas buvo juodu markeriu ispaises veida, kad atseit su sydu atrodytu. Dievazi, tie pustunai visai nupuso. As tuo paciu itraukiau Pesavara kaip Nr.2 i mano nemegstamiausiu miestu Pakistane sarasa (pirmasis miestas yra Taxila, esantis gal 20 km nuo Islamabado. Mes visada per ji pravaziuojam, vaziuodami i Islamabada ir atgal. Ten pilna siuksliu, o gatvese duobiu. Paprastai, pries grizdami is Islamabado uzsukame i McDonalda, as gerima visada baigiu gerti, kai jau vaziuojame ir indeli nuo jo ismetu butent Taxiloje, nes nesinori tersti tokio svaraus miesto kaip Islamabadas, o Taxiloje jau ir taip ekologine katastrofa).

Taigi dabar po varginanciu kelioniu ilsimes kaime pas Gul tevus, o sekmadieni patrauksime i Abbottabada, kur musu nelaukia brolis ir jo zmona – traktorius. Bet jau nuo to paties sekmadienio pradesime ieskotis naujo busto, taigi nauji nuotykiai prasideda.