Welcome to the city of fat ladies!

Vos ne vos speje apsikuopti nuosavus (pagaliau!) namus, issiruoseme i Faisalabada. Deja, dar siek tiek sugaisome laiko del brolio, nes jis masina buvo palikes musu namuose ir labai nesiskubino jos pasiimti. Isvaziavome tik apie 11 ryto ir, kadangi labai neskubejome, tai Faisalabada pasiekeme tik sutemus. Aisku, tai buvo gana netrumpas kelias, nuo Abbottabado 70 km iki greitkelio, tada dar apie 300 km. Savaime suprantama, dar sustojome pavalgyti ir t.t., tai visa kelione ir isejo apie 8 val.

Greitkelyje policija labai grieztai ziuri i eismo taisykliu pazeidimus, o musu masiniuke nera saugos dirzu. Gul sugalvojo gudrybe – mano skaros viena gala prispaude prie galinio lango stiklo, as kita gala prisitvirtinau prie sedynes, tai atrode, kad esu su saugos dirzu. Jis pats ant sedynes uzmete svarkeli ir viena rankove persimete per peti. Turejome atrodyti kaip su saugos dirzais. Bet jei policija butu mus sustabdziusi, jauciu jie butu pradeje raiciotis ant zemes is juoko.

(Noriu pridurti, kad as nepateisinu saugos dirzu neturejimo ar ju neprisisegimo ir nuolat spaudziu Gul, kad masiniuke juos irengtu. Jis pats supranta, kad tai butina, taciau jo pazadai “Kai kita karta vaziuosiu i Pesavara, irengsiu, nes ten pigiau” taip ir lieka pazadais.)

Taigi jau sutemus pasiekeme Faisalabada. Abu jame lankemes pirma karta, bet mus pasitiko, pavalgydino ir apgyvendino viesbutyje, taigi pasiklysti neteko.

Siaip as labai nemegstu Punjabo, beveik visi miestai jame tokie purvini, dulketi, buivolai, karves ir zmones amzinai i gatves begioja ir eismui trukdo, fui. Bet Faisalabadas man patiko. Kadangi tai yra antras pramoninis Pakistano miestas (po Karacio), zmones ten gyvena turtingi, pastatai grazus, gatves svarios, yra tokiu prabangiu restoranu, kokiu Abbottabade ne su ziburiu nerasi. Palyginimui – vistienos kepsnys, kuri uzsisakiau Faisalabado restorane kainavo 450 rupiju (mus vaisino). Abbottabade uz perpus maziau mes uzsisakome 12 iesmu (ant iesmo – 4 gabaliukai) versienos saslyko, ketvirti ant groteliu kepto visciuko, ryziu, duonos ir kazkokio padazo, kuri Gul labai megsta.

Viesbutis irgi buvo visoks super duper, didelis kambarys, grazus mediniai baldai, prabangiai irengta vonia (tik kazkaip nepavyko sulaukti silto vandens, as ipratusi, kad viesbuciuose jis po kokiu 5 min pasirodo, cia deja, nepasirode) ir t.t. Kai pamateme saskaita (si karta uz mus nesumokejo), tai nelabai saldu pasidare, nes mes iprate apsistoti perpus pigesniuose viesbuciuose (uz mazesne kaina gauni toki pati kondicionieriu, toki pati telika, tik viskas paprasciau irengta, tai kam tada moketi brangiau vien kad baldais galetum pasigrozeti?).

Kita ryta, atsisveikine su graziaisiais baldais, patraukeme i Lahora. Vel vaziavome greitkeliu, nors juo iki Lahoro apie 200 km, paprastu keliu butu gal tik 100, bet ten buivolai, karves ir zmones sokineja i gatves, kelias prastas, taigi kartais aplink buna greiciau.

Tai buvo mano treciasis apsilankymas Lahore. Pirmaji karta stebejausi, kaip vienas vyras veda visa buivolu kaimene i kanala maudytis. Buivolai turi pereiti gatve, taigi visos masinos sustoja ir laukia, kol paskutinis buivolas nukels savo kanopas nuo gatves. Beje, tai buvo gana prabangiu namu rajone.

Antraji karta stebejausi, kad knygyne galima nusipirkti Kama Sutra. Salyje, kurioje “Titanikas” rodomas tik iskirpus sekso scena, tai gana netiketa.

Treciaji karta nustebino dar kitas dalykas. Puse Lahoro moteru atrodo kaip gerai imite begemotai! Tik atvaziavus i Lahora, tokia storule pamaciau ropsciantis is automobilio. Tai buvo gana nemazas automobilis, taciau tai vargsei moteriskei tai atrode kaip neiveikiama uzduotis. Veliau ziuriu, dar viena tokia pati, dar viena ir dar! O McDonalde is viso visas storuliu knibzdelynas! Gul paaiskino, kad Lahoro gyventojai pagarseje kaip rajunai. Buciau galejusi ir pati suprasti. Mini Amerika Pakistane, dievazi.

Veliau su Gul juokavome, kad kaip prie ivaziavimo i Abbottabada raso “Welcome to the city of poets” (mat ten labai daug poetu gime, matyt, kalnai ikvepia), taip prie ivaziavimo i Lahora reiketu rasyti “Welcome to the city of fat ladies”.

Idomiausia, kad butent Lahore pamaciau dar iki siol Pakistane nematyta Mercedes Smart (kai puse Lahoro moteru nesugebetu i ji ilisti), o atrakcionu parke saugos dirzai pritaikyti gana liekniems zmonems.

Siaip Lahoras atrodo butent taip, kaip isivaizduoju Indija (tetruksta tik gatvemis vaikstanciu karviu, bet jas puikiai atstoja tie buivolai, traukiantys maudytis i kanala): zmoniu knibzdelynas, daug prabangos ir salia jos skurdo, modernus pastatai ir salia ju vazinejantys asilu traukiami vezimai, pilna elgetu su nukirstomis rankomis ar issukiotomis kojomis.

Ir zmones Lahore man labai nepatinka. Beveik visur Pakistane i mane siaubingai spokso, bet Lahore nuzvelgia nuo galvos iki koju, ivertina, kaip esu apsirengusi, ka apsiavusi ir ima aptarineti. Ir nuolat girdziu man jau kaip keiksmazodi skambanti zodi “angreza”, kuris reiskia “angle”. Daugumos pakistanieciu supratimu, jeigu tavo oda ir plaukai sviesus, o akys melynos, tai esi anglas. Jau atsibodo aiskinti, kad:
- Pagal isvaizda as visiskai nepanasi i angle, nesvarbu, kad angles irgi tokios pacios odos spalvos;
- Mano gimtoji kalba nera anglu ir netgi nera panasi i anglu;
- Biblija nebuvo parasyta anglu kalba.

Tai va, grizkime prie Lahoro. Jame, kaip Faisalabade apsistojome tik viena nakti. Vakare, kaip priklauso, dar nuejome i atrakcionu parka, nes Lahore jis ziauriai geras, nepalyginsi su esanciu Pesavare, kur atrakcionuose net nera normaliu saugos dirzu. Kita diena i pavakare isvaziavome i kaima. Nuo Lahoro iki Mardano (miesto, kurio rajone, yra kaimas) greitkeliu daugiau nei 400 km, tada nuo Mardano iki kaimo apie 30 km. Gana nemazai, bet kelias geras, nereikia kirsti jokiu miestu. Greitkelyje buvo labai idomiu kelio zenklu: “Atsargiai: vilkai!”, “Atsargiai: eziai!” ir “Atsargiai: vezliai!”. Atrode juokingai kol vos ant vezlio neuzvaziavome.

Truputeli po vidurnakcio isvarge atvaziavome i kaima, ir, nepaisant kad kaime pagalves kaip akmenys (nusipirkau minksta, bet taip ir pamirsau is Abbottabado ja i kaima nuvezti), miegojau taip gerai, kaip daug naktu nebuvau miegojusi.

Kaip brolis su seima is namu kraustinejosi

Spalio 15, treciadienis

Kaimynai teige, kad brolis su seima turetu issikraustyti siandien. Nekantriai laukiu. Is kaimo atvyksta Gul pussesere su sunumis. Tai geras zenklas, nes butent juos broliene kvieciasi, kai reikia kraustytis. Deja, jokiu daugiau kraustymosi zenklu nesimato. Atsiranda labai daug problemu su elektra, jos nera visa nakti, diena dingsta labai daznai ir kelioms valandoms (paprastai dingdavo 3 kartus per diena valandai, kartais trumpiau).

Brolis, su kuriuo gyvename kazkodel nori, kad kraustytumemes su jais. Jis skambineja tevams ir praso pasikalbeti su Gul. Gul jiems aiskina, kad nenorime gyventi su brolio zmona. As taip pat nenoriu gyventi su broliu, nes jis man neleidzia namuose deveti dzinsu ar sijonu (tik pakistanietiskus drabuzius) ir tureti suniuko.

Tenka nusileisti ir pirkti plastmasines lekstes, nes jie cia pamise del plastmases ir plastmasines pardavineja po viena, o jei nori keraminiu, reikia visa rinkini pirkti. Rinkiniai be galo brangus. Bet leidziu Gul suprasti, kad tos lekstes – vienintelis plastmasinis daiktas musu namuose (neskaitant bliudu vandeniui, nes jie negali buti kitokie) ir kad verciau visus sampunus laikysiu ant klozeto bakelio negu pirksiu plastmasine lentynele voniai.

Spalio 16, ketvirtadienis

Visa diena namai apytusciai, broliene, Gul pussesere ir jos sunus kazka veikia ju naujajame name, tik vis uzbega i dabartini ko nors pasiimti (jie visai salia vienas kito). Kai vienas Gul pusseseres sunus ima nesti staliuka i naujuosius namus, pagalvoju, kad pagaliau sulaukiau kraustymosi momento. Deja, veliau paaiskeja, kad jie perdazo visa nama ir staliuko jiems reikia pasilypeti.

Namuose siaubinga netvarka, kaip brolio zmona ir megsta. Visas kiemelis pilnas siuksliu, i geliu lovelius primetyta obuoliu grauztuku, o ju paragauti atskrenda karves dydzio sirses. Noriu bent suplauti indus, bet po bevaisiu kempines ir indu ploviklio paiesku nusprendziu pasiduoti.

Sulaukiame daugiau sveciu – atvaziuoja dar vienas Gul brolis su zmona. Vakare visi trys broliai susede kalbasi. Brolis, su kuriuo gyvename issitraukia paskutini ginkla, kad tebeliktume gyventi su jais – jis teigia, kad man, kaip uzsienietei pavojinga butu likti vienai namuose, o kas, jei ateis koks teroristas ir pagrobs? Brolis siulo mums pasidalinti virtuve per puse, tureti savo lekstes, puodus, virykle, maisto produktus ir t.t., zodziu, nesidalinti nieko su jo zmona. As tai atmusu tokiais argumentais:

- kai liksiu viena namuose, visada uzrakinsiu duris, brolio zmona niekada ju nerakina, taigi bet kas gali ieiti. Isvada – su ja dar nesaugiau;
- visai salia yra kaimynai, vartelius i ju kiema nuolat paliksiu atidarytus;
- isigysim suniuka;
- isitaisysim grandinele prie duru, kad galeciau tik truputeli jas pradaryti, jei kas skambina;
- galim isigyti ginkla, nes cia jiems nereikia leidimo, o as jau karta saudziau… gerai gerai, uzteks tiesiog isigyti kirvi;
- brolio zmona tikrai nera asmens sargybinis, nesvarbu, kad pagal forma panasi i gorila.

Kadangi del namu as sprendziu, su jais nesikraustome.

Spalio 17, penktadienis

Brolis sugalvoja vaziuoti i kalnus. Mes su Gul irgi turime vaziuoti, nes sveciu daug, visi i brolio masinyte netelpa. Malonu buvo pamatyti, kad kalnai niekur nepabego, kai buvau isvaziavusi.

Kadangi isvaziavome apie vidurdieni ir grizome velai vakare, kraustymosi zenklu net ir negalejo buti.

Spalio 18, sestadienis

Pusseseres sunus pranesa, kad liko isdazyti tik 1 kambari. Veliau i naujuosius namus sunesami lauko baldai ir lovos is sveciu kambario. Pagaliau jie pradejo daiktus gabenti!

Spalio 19, sekmadienis

Mano triumfo valanda – is brolio ir jo zmonos kambario isnesami visi daiktai. Galiu ji sutvarkyti, sukabinti drabuzius i spinta (tame kambaryje prie sienos pritaisyta spinta, pakistanieciai megsta tokius nekilnojamus baldus) ir sukrauti visus daiktus, kuriu nezinau, kur padeti, nes anksciau nusprendziau, kad tas kambarys mums atstos visas spintas, spinteles ir stalciukus, kuriu dar neisigijome.

Deja, ji issveisti pasirodo ne taip jau paprasta. Tris kartus issluoju, tada valau su skuduru, veliau prisijungia ir kaimynes, tiek daug sveitimo vienam kambariui! Neisivaizduoju, ka brolio zmona ten dare, kad visur tiek pilna zemiu buvo!

Iki velyvo vakaro nesioju daiktus is musu kambario i brolio kambari. Virtuveje, sveciu kambaryje ir vonioje vis dar pilna ju daiktu.

Spalio 20, pirmadienis

Kita diena turime vaziuoti i Faisalabada ir Lahora, todel nekantrauju isirengti virtuve, kad grize galetume ja naudotis. Deja, su brolio zmonos tempais tai ima atrodyti neimanoma. Visa ryta gal 10 metu mergaite, kuria brolio zmona samdo tvarkyti namus (as tik labai labai tikiuosi, kad rytais ta mergaite eina i mokykla), sveicia virtuves daiktus – virykle, indelius druskai ir cukrui, odinius patiesaliukus virtuves lentynoms (kuriuos, beje, Gul pirko, bet brolio zmona nepasidrovejo pasisavinti) ir t.t. Virtuveje dar like puodas su vakar paruostu maistu, darzoviu atsargos visai savaitei ir kitokie daiktai, priklausantys brolio zmonai. Nusprendziu palaukti ir issluoju kiema bei sutvarkau geliu darzelius, kuriuos brolio zmona buvo pavertusi siuksliadezemis (ten radau riesutu lukstu, duonos gabaliuku, obuolio grauztuku, svogunu, cesnaku, kaulu ir t.t.).

I pavakare nusprendziu nebelaukti, kol ji teiksis isnesdinti viska is virtuves ir pati viska isnesu. Grizta Gul, taigi bendromis jegomis bandome atgramdyti virtuves grindis. Siaip ne taip pavyksta ir as isirengiu pirmaja nuosava virtuve! Vakare laiminga verdu kava ir arbata nuosavoje virtuveje.

Visa diena televizorius nerodo. Vakare apsiziurime, kad brolis musu neispejes pasieme kabelines televizijos laida. Labai smagu tureti tokius draugiskus giminaicius.

Spalio 24, penktadienis

Vakar velai nakti is Lahoro atvaziavome i kaima. Nezinau, ar brolio zmona is musu namu Abbottabade jau isnesdino visus savo daiktus, bet labai tikiuosi. Ir labai dziaugiuosi, kad pagaliau nereikes su niekuo nieko dalintis.

Spalio 26, sekmadienis

Vakare is kaimo parvaziavome i Abbottabada. Negalejome ieiti i namus, nes vartai buvo uzrakinti is vidaus, o brolis pasieme spyna nuo lauko duru (ir ne bet kokia, o imontuojama i duris!). Laimei kaimynai pastebejo ir uzrakino pakabinama spyna. Tikrai dziaugiuosi, kad nebereikes su jais niekuo dalintis.

Gyvenimas kaip muilo operoje

Kazkada seniai Britu Indijoje gyveno toks britas pavarde Abotas. Ir gyveno jis mieste, apsuptame didingu virsukalniu ir kvapa gniauzianciu sleniu. Grozejosi ir grozejosi jis aplinka, kol sugalvojo parasyti apie tai poema. Parase jis poema, o veliau, ziurek ir miestas buvo jo vardu pavadintas – Abotabadas. Ir tame mieste, kuriame oficialiai yra didziausia krikscioniu populiacija visame Pakistane, bet realiai dar neteko ne vieno sutikti, as dabar gyvenu.

Taigi velyva sekmadienio vakara mes pagaliau sugrizome i Abotabada ir gyvenimas pasidare kaip muilo operoje.

Namuose nieko neradome, raktu neturejome, teko isiprasyti pas kaimynus, su kuriais, kaip paaiskejo, brolio zmona visiskai susipyko ir jau gera menesi nesikalba. Vartelius, vedancius i kaimynu kiema is musu kiemo ji apraisiojo maiseliais (va kas buna, kai gaili pinigu spynai) ir nusipirko kopecias, nes ant namo stogo, i kuri laiptai veda tik nuo kaimynu namu, yra musu namu vandens talpykla. Jei joks vanduo neatbega i ta vandens talpykla, tai ryte tam tikru metu vanduo bega is kraniuko, esancio lauke. Tada brolio zmona prisijungia slanga, ropsciasi kopeciomis (ir kaip jos nesuluzta nuo jos svorio – ji gana galinga moteriske) ant stogo ir prijungia slanga prie vandens talpyklos. Gana sudetinga paaiskinti, bet uztat buvo juokinga ja siandien stebeti besiropsciancia tomis kopeciomis.

Kaip jau minejau, pinigu spynai ji pagailejo, taigi maiseliais apraisiotus vartelius Gul nesunkiai atidare. Musu namas toks idomus – is kiemo galima patekti i visus kambarius (del to buna labai salta ziema i tualeta eiti), taigi lengvai iejome i savo kambari, nes jis buvo neuzrakintas (sveiki atvyke vagys, imkite ka norite). Pavyko atidaryti sveciu kambario duris i gatve (sveciu kambariai cia visada turi duris i gatve, kad vyriskosios lyties sveciai galetu apsilankyti nematant namuose esancioms moterims. Tai netaikoma, kai vyriskosios lyties sveciai yra giminaiciai.), ir galejome susitempti visa savo manta i kambari.

Ir dar – isgirdome puikia zinia is kaimynu: brolis issikrausto po keliu dienu, taigi namas lieka mums, kol mes geresni susirasime! Zinoma, sis namas nera pats geriausias – kiemas duobetas, kambariuose pelyja lubos, virtuve mazyte, joje nera kriaukles, taigi visus indus reikia plauti lauke, vonios kambariai irgi kisenes dydzio, bet vis tiek, pirmi nuosavi namai! O veliau susirasim geresni namuka, kiek mazesni, bet graziau irengta, su didele virtuve (ir virtuves baldu komplektu joje).

O dabar demesio: stai kodel mano gyvenimas pasidare kaip muilo operoje. Kaimynes papasakojo stai ka:

- Brolio zmona vel kvietesi bureja, kad mus uzburtu ir mes negriztume is Lietuvos;
- Kai musu nebuvo, ji leisdavo visiems sveciams, iskaitant vaikus, eiti i musu kambari ir apziurineti daiktus (to pasekmes parasysiu veliau);
- Kai dar kalbejosi su kaimynemis, ji joms pripasakojo, kad esu kilusi is labai vargingos seimos, mano tevai nieko neturi (tik tetis kazkaip sugebejo i Pakistana atvaziuoti), taigi kaimynes buvo nustebintos, kai joms parodziau nuotraukas is savo namu Lietuvoje.

Stai kaip mano gyvenimas pavirsta i muilo opera.

O stai visu sveciu lankymosi musu kambaryje rezultatai:

- Pavogta 70 rupiju is musu taupykles. Ne didziausias turtas, bet pats faktas sunervino;
- Dinges dangtelis nuo dezutes kavai;
- Nukasta (ar nulauzta, bet atrodo kaip nukasta) zaislines pelytes uodega;
- Dinges pakelis makaronu;
- Isnaudotas sampunas (nedaug jau jo bebuvo like, tai labai nepykstu);
- Islauzta uzrakinamos spinteles spyna, kad visi galetu pasiknisti ir spinteleje;
- Pavogta sluota.

Gal dar ko nors nepastebejau, nezinau, bet rezultatai ir taip nedziuginantys.

Bet kuriuo atveju, stengiames apie visa tai negalvoti ir perkames daiktus nuosaviems namams. Mums reikia baisiai daug daiktu, nes beveik nieko savo neturime. Uztat siandien brolio zmona atejo pasniukstineti po daiktus, kuriuos vakar nusipirkome ir isejo pavydo perkreiptu veidu, nes pamate, kad nusipirkau brangu puodu rinkini (jai tokiu niekas niekada nepirktu!).

Jie issikrausto ryt ar poryt, turiu vilciu, kad muilo operos mano gyvenime baigsis, bet nesu garantuota, nes jie persikrausto i priesais esanti nama…

Didysis sugrizimas

Viena gana niuru lietuviska ryta turejome atsisveikinti su sia nuostabia (gal kas nors ir gincysis, bet man, beveik metus cia nebuvusiai, ir Gul, kuris Europoje lankesi pirma karta, Lietuva is tiesu atrode nuostabi) salimi ir patraukti atgal i Pakistana. Musu lauke skrydis i Londono Gatwick oro uosta, ten gana ilgos valandos laukimo negalint i lauka net iskisti nosies (siaip as galejau, bet Gul neturejo tranzitines vizos), tada skrydis per nakti i Dubaju, vel siek tiek laukimo ir pagaliau skrydis i Karaci.

Gatwick oro uostas mums ikyrejo iki gyvo kaulo. Nemegstu tokiu nedideliu (palyginus su Heathrow jis tikrai nedidelis) oro uostu, kuriuose skrydziai tik dienos metu, zmones beveik vien tos pacios tautybes (siuo atveju tai buvo britai) ir nera jokio surmulio, nuolatinio judejimo. Bet uztat ten radau nerealia uzkandine, kurioje buvo galima nusipirkti ziauriai skaniu sumustiniu uz beveik 3 svarus (ne nebandziau versti i litus, turiu tokia taisykle kelionese, nes zinau, kad pavertus nelabai besinores pirkti).

Skrydis per nakti i Dubaju buvo varginantis. Kai tik pabandydavau uzsnusti, lektuvas patekdavo i oro duobes ir imdavo taip ziauriai kratyti, kad ne tik as bet ir visi kiti keleiviai prabusdavo ir imdavo dairytis, kas cia nutiko. Ir nebuvo tos geros tv programos, kaip skrydyje is Dubajaus i Paryziu, kai galejau ziureti kiek noriu is 18 Simpsonu seriju ir is neprisimenu kiek Family Guy seriju. Si karta reikejo pasitenkinti po viena jau matytu seriju, ech…

Dubajaus oro uoste kiek prazvalejau, nes tai vienas tu megstamu mano oro uostu, kuriame zmones susirenka is ivairiausiu pasaulio kampeliu, skrydziai vyksta kas 5 minutes, todel kokie nors veluojantys nuolat saukiami i lektuva (as kartais noriu paveluoti, man tiesiog idomu, kaip istartu mano pavarde. Jauciu, jei taip butu atsitike, kai skridom kartu su Gul, butu pasake “Mr Gul Nabi and Au… whatever, that person with him, please come at gate…”) ir nuolat jauciamas tas surmulys, keliones jaudulys.

Kai nakti beveik nemiegu, ryte paprastai bunu nealkana, tai netgi stovedama prie Dunkin Donuts ir uosdama malonu spurgu aromata, sugebejau uzsisakyti tik dviguba espresso. Galvojau, lektuve pavalgysiu, deja, nepagalvojau, kad skrydziuose i Pakistana paprastai duodami pakistanietiski patiekalai. Suvalgiau tik bandele, sokoladuka ir deserta, kai aplink mane visi kirto pagrindini patiekala taip, kad ausys linko.

Pries lektuvui kylant ramybes nedave vienas vaikas. Gal jau 4 metu amziaus berniukas nuolat reke, jo motina ir gausus broliu/seseru burys nesugebejo jo nuraminti. Stiuardeses jam padovanojo zaisla ir vaikisku zurnaliuku, deja, jam tai nepadare ispudzio ir jis toliau reke (kur dingo zaisliukas, nezinau, bet zurnaliukus sekmingai skaite jo vyresni broliai/seserys). Laimei, lektuvui kylant jis uzmigo ir prabudo tik lektuvui nusileidus, tada zvaliai atsisedo ir parode man ir Gul liezuvi.

Karacis mus pasitiko tvankuma. Galvojau, kad Dubajuje buvo blogiau, kai skrendant pirmyn priverstinai teko jame pasilikti diena ir neatgavus bagazo vaikscioti po ji ilgomis rankovemis, bet turbut kad jau buvau pripratusi prie lietuvisko oro, Karacio tvankuma tiesiog zude. Mums dar reikejo nusipirkti bilietus i Pesavara kitai dienai, tai kol lakstem nuo vienu avialiniju biuro iki kitu (Pakistane yra 3 avialinijos), kad issirinktume geriausia pasiulyma, pajutau dar viena zenkla, kad esu Pakistane – burelis moteru ir vaiku sukavo ir i mane rode pirstais. Siaip vietiniai Karacio gyventojai taip nesielgia, bet oro uoste prisirenka visokiu kaimieciu. Vieninteliai Karacio gyventojai, kreipiantys i mane demesi, yra jauni vaikinai. Jie ikyresni uz turkus, spokso zvilgsniu “Hey baby, what are you doing tonight?”, ir ju siaubingai daug. Man teko demonstratyviai isikabinti Gul i ranka, kad jie suprastu, jog neturi vilciu, bet is ju zvilgsniu nebuvo panasu, kad jie suprato.

Vakare dar turejau proga imerkti kojas i jura, deja jura buvo labai nusekusi, todel eiti papludimiu teko labai daug, o aplinkui metesi daugybe kriaukliu su nudvesusiais moliuskais, kurie dvoke, fui, kaip dvoke.

Kelione i Pesavara irgi neapsiejo be nuotykiu. Gul nuolat samprotavo, kodel PIA (Pakistan International Airlines) stiurdeses beveik visos 50 metu perkopusios, nes kai jis buvo mazas, su draugais isivaizduodavo, kad stiurdeses – labai grazios jaunos moteris, ir kad jie ves stiuardeses, kai uzaugs. Tuo tarpu lektuve beveik visi keleiviai buvo pagyvene pustunai, matyt skride is Mekos ir persede i lektuva Karacyje. Pustunai gana konservatyvus ir nelabai besigaudantys naujose aplinkose (na, yra isimciu, pvz, Gul), taigi jie nelabai gaudesi, ka daryti lektuve. Lektuvas ilgokai nepakilo, nes vos ne kas antram keleiviui stiuardeses turejo aiskinti, kad jie turi uzsisegti saugos dirzus. Kai du vyrai, sedintys uz musu, pavalge (zaviuosi visomis Pakistano avialinijomis, kad jie duoda nemokamo maisto net per trumpus skrydzius), patys nunese padekliukus i virtuvele. Kai lektuvas eme zemeti ir jau reikejo sedeti uzsisegus saugos dirzus, pusei lektuvo prisireike i tualeta. Kai lektuvas eme leistis, suskambo priesais mus sedincio vyro mobilusis ir jis nesidrovedamas atsiliepe. Speju, kad tas mobilusis buvo ijungtas per visa kelione. Gul eme aiskinti tam vyrui, kad isjungtu mobiluji, stiuardeses to nepastebejo, nes kokie 10 vyru sumane lektuvui besileidziant pasiimti is virsaus savo bagaza ir jos turejo labai ilgai jiems aiskinti, kad tai daryti galima tik lektuvui nutupus. Kaip vaiku darzelyje, dievazi.

Pesavare mus pasitiko tik Gul draugas, be galo tuo dziaugiausi, nes bijojau, kad suvaziuos visa jo plati gimine. O ju pasitikimo ceremonijos siaubingos – kokie 10 zmoniu apspinta ir ima maustyti ant kaklu neskoningus vainikus is blizguciu ir dirbtiniu geliu. Pesavaro oro uosto laukimo sale nuolat perpildyta, nes ten laikydami tuos neskoninguosius vainikus rankose atvykstanciuju laukia ju tevai, broliai, seserys, pusbroliai, pusseseres, pusbroliu ir pusseseriu sutuoktiniai ir tu sutuoktiniu pusbroliai bei pusseseres… Zodziu, Pakistane bet koks devintas vanduo nuo kisieliaus isivaizduoja esantis baisiai artima gimine ir verziasi atvaziuoti i oro uosta pasitikti. Dar iseidama is oro uosto maciau pribarstytu geliu ziedlapiu, turbut tie, kuriems vainiku atrodo negana, dar ir vargses gelytes nuskabo, kad ju ziedlapius pervargusiems nuo keliones ant galvu isbarstytu ir valytojams daugiau darbo suteiktu…

Vaziuodama pro Pesavara pamaciau reklamini stenda, kuriame pavaizduotas vyras ir moteris. Moteriai kazkas buvo juodu markeriu ispaises veida, kad atseit su sydu atrodytu. Dievazi, tie pustunai visai nupuso. As tuo paciu itraukiau Pesavara kaip Nr.2 i mano nemegstamiausiu miestu Pakistane sarasa (pirmasis miestas yra Taxila, esantis gal 20 km nuo Islamabado. Mes visada per ji pravaziuojam, vaziuodami i Islamabada ir atgal. Ten pilna siuksliu, o gatvese duobiu. Paprastai, pries grizdami is Islamabado uzsukame i McDonalda, as gerima visada baigiu gerti, kai jau vaziuojame ir indeli nuo jo ismetu butent Taxiloje, nes nesinori tersti tokio svaraus miesto kaip Islamabadas, o Taxiloje jau ir taip ekologine katastrofa).

Taigi dabar po varginanciu kelioniu ilsimes kaime pas Gul tevus, o sekmadieni patrauksime i Abbottabada, kur musu nelaukia brolis ir jo zmona – traktorius. Bet jau nuo to paties sekmadienio pradesime ieskotis naujo busto, taigi nauji nuotykiai prasideda.