Apie pakistanietiskus mitus, vaikus ir man nesuvokiamas tradicijas

Viena mane labai stebina Pakistane – cia zmones bijo bereikalingiausiu dalyku, bet visiskai nesijaudina del to, del ko tikrai reiketu. Pavyzdziui, dauguma yra isitikine, kad visi kontraceptikai sukelia nevaisinguma, todel ju nevartoja ir peri vaikus kaip isproteje, arba tik po vestuviu pasidaro viena vaika del viso pikto, o kitus jau planuoja. Tuo tarpu visus kitus vaistus, nuo skausmo, antibiotikus ir t.t. ryja saujomis ir visiskai nebijo kad tai gali pakenkti kepenims.

Ir tai ne tik apie vaistus. Dauguma moteru augina miskus ant koju, nes bijo, kad jei nusiskus, ataugs daugiau plauku. Nepesioja antakiu, nes bijo, kad tai pakenks akims. Jau nekalbant apie tokius mitus, kad nuo daug saldumynu gali susirgti diabetu (o vista ar zuvi ne kepa, o tiesiog verda aliejuje, beveik nejuda, stai tau ir diabeto priezastis), 70% sunu uzsikrete pasiutlige, nors jie ir neatrodo pasiute, o per menstruacijas negalima praustis po dusu ir apskritai praustis.

Taciau jie visiskai nesijaudina del savo vaiku. Mazus vaikus vezioja ant priekines automobilio sedynes, aisku, neprisegtus saugos dirzais. Arba leidzia jiems stoveti tarp priekiniu sedyniu, visiskai nemastydami, kad staigiai sustabzius masina, vaikas isskris pro langa. Daznai tenka matyti gal 2 – 3 metu vaikus zaidziancius prie pat gatves.

O vakar suzinojau viena dalyka, kuris mane sokiravo – dauguma moteru pastojusios nesilanko pas gydytojus (jos netgi niekam apie tai nesako, gal bijo prisipazinti, kad uzsiimineja seksu?) ir gimdo namuose. Suprasciau, jei tai vyktu kokiuose kalnu kaimeliuose, kur gydytoju nelabai yra. Taciau tai vyksta ir ten, kur medicinos pagalba pasiekiama ranka, o ligonine keli metrai nuo namu!

Dabar siek tiek statistikos is laikrascio: kasdien Pakistane mirsta 500 kudikiu, kasmet 216 000 (8 vieta pasaulyje pagal kudikiu mirtinguma). Kasmet 10 400 moteru mirsta gimdydamos. Ir visu siu mirciu butu galima isvengti, jeigu vaikai gimtu priziurint gydytojams.

Anot Gul, Pakistane, ypac tarp pustunu, yra tradicija gimdyti namuose. Bet kuriems galams laikytis tradiciju, jeigu taip rizikuojama motinos ir kudikio gyvybe?

Sveiki atvyke i Pakistana, i sali, kurioje vakarieciui tiek daug dalyku yra nesuprantami ir kartais negali buti suprantami.

Mano mazi ploni pakistanietiski Naujieji

Taigi taigi, Naujieji. Kiek prisimenu, gal tik pora kartu gyvenime juos sutikau tikrai linksmai. Paprastai tai budavo tiesiog pasisedejimas prie teliko arba vaziavimas i rotuse ar kuria nors kita miesto aikste ir bandymas neatsitrenkti i koki girta vaikinuka ir neuzlipti ant petardos. Vienais metais Naujuosius beveik sutikau prie kompiuterio, tik paskutine minute isejau i lauka pasiziureti, kaip girti kaimynai griuvineja ant sniego. O praeiti Naujieji buvo dar blogesni. I Pakistana grizau diena pries, o pries 3 dienas buvo nuzudyta Benazir Bhutto. Gul siaip ne taip pavyko nusigauti iki oro uosto, bet visi keliai i Abotabada buvo uzblokuoti. Teko vaziuoti i kaima ir ten sutikti naujuosius tiesiog sedint ant lovos ir nuolat ziurint i laikrodi, kai kiti zmones apraudojo ju mylimos politikes mirti.

Siais metais norejau vaziuoti i kalnus ir sutikti naujuosius kokiame apsnigtame viesbutuke, bet kadangi isigijome Apple, sios idejos atsisakiau, nes nesinori jos tokios mazytes palikti vienos parai. Dar buvo ideja sutikti naujuosius Islamabade, isvaziuoti vakare, grizti ryte, ir mes laimingi, ir Apple nesijaustu nuskriausta, deja, velgi atsisakiau, nes tai butu brangoka. Nutareme vaziuoti i pati prabangiausia restorana Abotabade “Red Onion” ir atsvesti ten.

Deja, jau kelerius metus pakistanieciai nesvencia Naujuju, nes tai krikscionisku naujuju metu pradzia (musulmonisku buvo gal gruodzio 28 ar 29, prasidejo 1430 metai, bet niekas to nesvente, nezinau, kodel), taigi koks nesveikas talibas gali isizeisti ir susisprogdinti ten, kur Naujieji svenciami. Tokia jau realybe Pakistane.

Bet as labai labai tikejausi, kad bent restoranai dirbs iki vidurnakcio. Deja! Vasara jie dirba, bet ziema nera turistu, salta, tai jie uzsidaro apie 10. Vienintelis greito maisto restoranas AFC (pakistanietiskas KFC – Al Fajam Fried Chicken) dar dirbo, kai i ji atvaziavome, deja, kai norejome uzsisakyti maisto, mums buvo pasakyta, kad jie jau uzsidaro. Nebeliko nieko kito, kaip nueiti i salia esancia parduotuve, prisipirkti bulviu tarskuciu, guminuku, sausainiu ir k.t. ir nusivylus grizti namo.

Televizorius nieko nerode (tiesiogine prasme – cia taip kartais atsitinka, naujuosius sutikome tiesiog sededami ir valgydami cipsus. Kai atejo vidurnaktis ir tuo paciu naujieji metai, dingo elektra. Vienintelei Apple buvo svente, nes ji dievina guminukus, o visas pakelis buvo jai skirtas.

Tebunie prakeiktas tas mano proto balsas, liepes nevaziuoti i Islamabada! Ten gal irgi zmones nesvestu Naujuju, bet bent restoranai iki vidurnakcio dirbtu! O jeigu ne, tai bent yra McDonaldas, veikiantis visa para…

Kaip ir kiekvienais metais, belieka tiketis, kad kitamet Naujuosius sutiksiu daug linksmiau...

Mano dideles storos pakistanietiskos Kaledos

Taigi, Pakistane pasirodo Kaledos svenciamos! Na, nelabai placiai, taciau kokiu 5-6 mln krikscioniu pakanka, kad butu pardavinejami eglutes zaisliukai ir per zinias uz pranesejos nugaros kabetu uzrasas “Merry Christmas” (tiesa, per viena ziniu kanala buvo transliuojamas sveikinimas, kurio pabaigoje parase “Marry Christmas”. No, thank you, I’m already married).

As tikrai maniau, kad cia Kaledos uzslaptintos, nes tokie padarai, kaip brolis, su kuriuo gyvenome, gali siaubingai isizeisti, kad kas nors drista svesti nemusulmoniska svente. Jau nuo lapkricio pradejau nerti ir is karoliuku verti eglutes zaisliukus, paprasiau mamos, kad atsiustu eglute, nes Abotabade, deja, egles neauga, o himalajines pusies sakos nesinori, nes ju spygliai gal metro ilgio. Gerai jau, gerai, perdejau, bet tikrai labai ilgi. O pora savaiciu pries Kaledas su Gul nuvaziavome i turgu nusipirkti dovanu popieriaus, ziuriu, pardavinejamos eglutes (nelabai grazios, mano grazesne), zaisliukai, Kaledu seniai ir visa kita kinu produkcija Kaledine tematika.

O cia mano kaledine eglute ir Apple salia jos:

Dauguma dovanu po eglute yra tik dekoracijos, bet tos keturios kaireje - visos man, he he:)

Per pakistanietiska ziniu kanala anglu kalba buvo laida apie Kaledas. Ten vienas vaikinukas vedejai pasakojo apie Kaledas, o ji nuolat sukciojo “Oh really?!”, nors tai buvo tokie dalykai, kuriuos zino beveik kiekvienas, net ir nesvenciantis Kaledu. Toje laidoje suzinojau, kad tradicinis Kaledu valgis Pakistane – plonais gabaliukais pjaustyta labai astri jautiena. O laikrastyje (irgi anglu kalba, iki siol nesuprantu, kodel pakistanieciams patinka skaityti laikrascius anglu, o ne gimtaja kalba) rase, kad krikscionys puosia eglutes, perka dovanas (kaip ir visur) ir dziovintus vaisius, kuriuos Kaledu diena dalija kaimynams. Taigi astri jautiena ir dziovinti vaisiai buvo vieninteliai dalykai, kuriuos pavyko suzinoti apie cionykscius Kaledu paprocius.

O as aisku nutariau laikytis lietuvisku paprociu ir netgi paruosiau Kuciu vakariene is dvylikos patiekalu. Tie patiekalai buvo:
1. Darzoviu troskinys (tecio vadinamas kose makalose);
2. Bulviu salotos;
3. Pupeliu ir makaronu salotos su kinisko stiliaus padazu, deja, nelabai pavykusios, nes perviriau makaronus;
4. Pakistanietiska duona (atstojo plotkelius);
5. Aguonpienis (ir dar tradiciniu budu pagamintas – grustas; deja, nepavyko, nes aguonos kazkodel buvo zemetos (gal pardavejai specialiai priberia zemiu, kad svoris didesnis butu). As jas aisku ploviau, taciau pagaminusi aguonpieni pastebejau, kad nepakankamai. Galiausiai aguonpienis atliko tik dekoratyvine funkcija ant musu Kuciu stalo);
6. Pyragas, kuriam gaminti naudojau grietine, taciau nusprendziau sio fakto nesureiksminti ir leisti ji ant Kuciu stalo;
7. Mandarinai (o kaipgi be ju?);
8. Spanguoliu kisielius (aciu mamai, atsiuntusiai pora pakeliu);
9. Marinuoti agurkai;
10. Marinuotos morkos;
11. Marinuoti svogunai (visas darzoves marinavau pati);
12. Darzoviu su actu padazas duonai.
Susedus prie stalo dingo elektra, tai labai romantiskai vakarieniavome prie zvakiu sviesos.

Apple irgi gavo paragauti dalies patiekalu, taciau mano vegetariskas meniu jai nepatiko.

Kaledu ryta tik papusryciave issipakavome dovanas. As si karta dovana Gul nupirkau, o ne pati pagaminau, taciau su nupirkimu man gana problemiska. Abotabade yra 3 fiksuotu kainu savitarnos parduotuves, tokios a la “Minima”. Siek tiek maistuko, siek tiek kosmetikos priemoniu ir t.t. Paprasiau Gul, kad nuveztu i viena is ju ir pirma karta ejau pakistanietiskos parduotuves sturmuoti viena! Nebuvo didelio pasirinkimo, tai nupirkau jam gera skustuva. O Gul man nupirko net keturias dovanas, viena is ju buvo mikseris, kuriuo galima ir smulkinti (pavyzdziui aguonas, hmmmm…).

Kokios Kaledos be sniego? Kadangi Abotabade sniego buna tik sausi ir labai nedaug, patraukeme aukstyn i kalnus. Kalnuose sniego irgi buvo ne per daugiausia, taciau bent galejau truputeli kaledine nuotaika pajusti.

Taigi, Pakistane svesti Kaledas ne taip jau blogai. Tik truko ispuostu vitrinu, zmoniu, perkanciu dovanas, kalediniu dainu ir kartais banaloku, bet vis tiek suteikianciu kaledine nuotaika filmu. Juokingiausia, kad gyvendama Lietuvoje piktinausi Kaledu sukomercinimu, o dabar jau imu to ilgetis, nes siaip ar taip tai kazkiek padeda pajusti sventine nuotaika.