Viena gana niuru lietuviska ryta turejome atsisveikinti su sia nuostabia (gal kas nors ir gincysis, bet man, beveik metus cia nebuvusiai, ir Gul, kuris Europoje lankesi pirma karta, Lietuva is tiesu atrode nuostabi) salimi ir patraukti atgal i Pakistana. Musu lauke skrydis i Londono Gatwick oro uosta, ten gana ilgos valandos laukimo negalint i lauka net iskisti nosies (siaip as galejau, bet Gul neturejo tranzitines vizos), tada skrydis per nakti i Dubaju, vel siek tiek laukimo ir pagaliau skrydis i Karaci.
Gatwick oro uostas mums ikyrejo iki gyvo kaulo. Nemegstu tokiu nedideliu (palyginus su Heathrow jis tikrai nedidelis) oro uostu, kuriuose skrydziai tik dienos metu, zmones beveik vien tos pacios tautybes (siuo atveju tai buvo britai) ir nera jokio surmulio, nuolatinio judejimo. Bet uztat ten radau nerealia uzkandine, kurioje buvo galima nusipirkti ziauriai skaniu sumustiniu uz beveik 3 svarus (ne nebandziau versti i litus, turiu tokia taisykle kelionese, nes zinau, kad pavertus nelabai besinores pirkti).
Skrydis per nakti i Dubaju buvo varginantis. Kai tik pabandydavau uzsnusti, lektuvas patekdavo i oro duobes ir imdavo taip ziauriai kratyti, kad ne tik as bet ir visi kiti keleiviai prabusdavo ir imdavo dairytis, kas cia nutiko. Ir nebuvo tos geros tv programos, kaip skrydyje is Dubajaus i Paryziu, kai galejau ziureti kiek noriu is 18 Simpsonu seriju ir is neprisimenu kiek Family Guy seriju. Si karta reikejo pasitenkinti po viena jau matytu seriju, ech…
Dubajaus oro uoste kiek prazvalejau, nes tai vienas tu megstamu mano oro uostu, kuriame zmones susirenka is ivairiausiu pasaulio kampeliu, skrydziai vyksta kas 5 minutes, todel kokie nors veluojantys nuolat saukiami i lektuva (as kartais noriu paveluoti, man tiesiog idomu, kaip istartu mano pavarde. Jauciu, jei taip butu atsitike, kai skridom kartu su Gul, butu pasake “Mr Gul Nabi and Au… whatever, that person with him, please come at gate…”) ir nuolat jauciamas tas surmulys, keliones jaudulys.
Kai nakti beveik nemiegu, ryte paprastai bunu nealkana, tai netgi stovedama prie Dunkin Donuts ir uosdama malonu spurgu aromata, sugebejau uzsisakyti tik dviguba espresso. Galvojau, lektuve pavalgysiu, deja, nepagalvojau, kad skrydziuose i Pakistana paprastai duodami pakistanietiski patiekalai. Suvalgiau tik bandele, sokoladuka ir deserta, kai aplink mane visi kirto pagrindini patiekala taip, kad ausys linko.
Pries lektuvui kylant ramybes nedave vienas vaikas. Gal jau 4 metu amziaus berniukas nuolat reke, jo motina ir gausus broliu/seseru burys nesugebejo jo nuraminti. Stiuardeses jam padovanojo zaisla ir vaikisku zurnaliuku, deja, jam tai nepadare ispudzio ir jis toliau reke (kur dingo zaisliukas, nezinau, bet zurnaliukus sekmingai skaite jo vyresni broliai/seserys). Laimei, lektuvui kylant jis uzmigo ir prabudo tik lektuvui nusileidus, tada zvaliai atsisedo ir parode man ir Gul liezuvi.
Karacis mus pasitiko tvankuma. Galvojau, kad Dubajuje buvo blogiau, kai skrendant pirmyn priverstinai teko jame pasilikti diena ir neatgavus bagazo vaikscioti po ji ilgomis rankovemis, bet turbut kad jau buvau pripratusi prie lietuvisko oro, Karacio tvankuma tiesiog zude. Mums dar reikejo nusipirkti bilietus i Pesavara kitai dienai, tai kol lakstem nuo vienu avialiniju biuro iki kitu (Pakistane yra 3 avialinijos), kad issirinktume geriausia pasiulyma, pajutau dar viena zenkla, kad esu Pakistane – burelis moteru ir vaiku sukavo ir i mane rode pirstais. Siaip vietiniai Karacio gyventojai taip nesielgia, bet oro uoste prisirenka visokiu kaimieciu. Vieninteliai Karacio gyventojai, kreipiantys i mane demesi, yra jauni vaikinai. Jie ikyresni uz turkus, spokso zvilgsniu “Hey baby, what are you doing tonight?”, ir ju siaubingai daug. Man teko demonstratyviai isikabinti Gul i ranka, kad jie suprastu, jog neturi vilciu, bet is ju zvilgsniu nebuvo panasu, kad jie suprato.
Vakare dar turejau proga imerkti kojas i jura, deja jura buvo labai nusekusi, todel eiti papludimiu teko labai daug, o aplinkui metesi daugybe kriaukliu su nudvesusiais moliuskais, kurie dvoke, fui, kaip dvoke.
Kelione i Pesavara irgi neapsiejo be nuotykiu. Gul nuolat samprotavo, kodel PIA (Pakistan International Airlines) stiurdeses beveik visos 50 metu perkopusios, nes kai jis buvo mazas, su draugais isivaizduodavo, kad stiurdeses – labai grazios jaunos moteris, ir kad jie ves stiuardeses, kai uzaugs. Tuo tarpu lektuve beveik visi keleiviai buvo pagyvene pustunai, matyt skride is Mekos ir persede i lektuva Karacyje. Pustunai gana konservatyvus ir nelabai besigaudantys naujose aplinkose (na, yra isimciu, pvz, Gul), taigi jie nelabai gaudesi, ka daryti lektuve. Lektuvas ilgokai nepakilo, nes vos ne kas antram keleiviui stiuardeses turejo aiskinti, kad jie turi uzsisegti saugos dirzus. Kai du vyrai, sedintys uz musu, pavalge (zaviuosi visomis Pakistano avialinijomis, kad jie duoda nemokamo maisto net per trumpus skrydzius), patys nunese padekliukus i virtuvele. Kai lektuvas eme zemeti ir jau reikejo sedeti uzsisegus saugos dirzus, pusei lektuvo prisireike i tualeta. Kai lektuvas eme leistis, suskambo priesais mus sedincio vyro mobilusis ir jis nesidrovedamas atsiliepe. Speju, kad tas mobilusis buvo ijungtas per visa kelione. Gul eme aiskinti tam vyrui, kad isjungtu mobiluji, stiuardeses to nepastebejo, nes kokie 10 vyru sumane lektuvui besileidziant pasiimti is virsaus savo bagaza ir jos turejo labai ilgai jiems aiskinti, kad tai daryti galima tik lektuvui nutupus. Kaip vaiku darzelyje, dievazi.
Pesavare mus pasitiko tik Gul draugas, be galo tuo dziaugiausi, nes bijojau, kad suvaziuos visa jo plati gimine. O ju pasitikimo ceremonijos siaubingos – kokie 10 zmoniu apspinta ir ima maustyti ant kaklu neskoningus vainikus is blizguciu ir dirbtiniu geliu. Pesavaro oro uosto laukimo sale nuolat perpildyta, nes ten laikydami tuos neskoninguosius vainikus rankose atvykstanciuju laukia ju tevai, broliai, seserys, pusbroliai, pusseseres, pusbroliu ir pusseseriu sutuoktiniai ir tu sutuoktiniu pusbroliai bei pusseseres… Zodziu, Pakistane bet koks devintas vanduo nuo kisieliaus isivaizduoja esantis baisiai artima gimine ir verziasi atvaziuoti i oro uosta pasitikti. Dar iseidama is oro uosto maciau pribarstytu geliu ziedlapiu, turbut tie, kuriems vainiku atrodo negana, dar ir vargses gelytes nuskabo, kad ju ziedlapius pervargusiems nuo keliones ant galvu isbarstytu ir valytojams daugiau darbo suteiktu…
Vaziuodama pro Pesavara pamaciau reklamini stenda, kuriame pavaizduotas vyras ir moteris. Moteriai kazkas buvo juodu markeriu ispaises veida, kad atseit su sydu atrodytu. Dievazi, tie pustunai visai nupuso. As tuo paciu itraukiau Pesavara kaip Nr.2 i mano nemegstamiausiu miestu Pakistane sarasa (pirmasis miestas yra Taxila, esantis gal 20 km nuo Islamabado. Mes visada per ji pravaziuojam, vaziuodami i Islamabada ir atgal. Ten pilna siuksliu, o gatvese duobiu. Paprastai, pries grizdami is Islamabado uzsukame i McDonalda, as gerima visada baigiu gerti, kai jau vaziuojame ir indeli nuo jo ismetu butent Taxiloje, nes nesinori tersti tokio svaraus miesto kaip Islamabadas, o Taxiloje jau ir taip ekologine katastrofa).
Taigi dabar po varginanciu kelioniu ilsimes kaime pas Gul tevus, o sekmadieni patrauksime i Abbottabada, kur musu nelaukia brolis ir jo zmona – traktorius. Bet jau nuo to paties sekmadienio pradesime ieskotis naujo busto, taigi nauji nuotykiai prasideda.
Gatwick oro uostas mums ikyrejo iki gyvo kaulo. Nemegstu tokiu nedideliu (palyginus su Heathrow jis tikrai nedidelis) oro uostu, kuriuose skrydziai tik dienos metu, zmones beveik vien tos pacios tautybes (siuo atveju tai buvo britai) ir nera jokio surmulio, nuolatinio judejimo. Bet uztat ten radau nerealia uzkandine, kurioje buvo galima nusipirkti ziauriai skaniu sumustiniu uz beveik 3 svarus (ne nebandziau versti i litus, turiu tokia taisykle kelionese, nes zinau, kad pavertus nelabai besinores pirkti).
Skrydis per nakti i Dubaju buvo varginantis. Kai tik pabandydavau uzsnusti, lektuvas patekdavo i oro duobes ir imdavo taip ziauriai kratyti, kad ne tik as bet ir visi kiti keleiviai prabusdavo ir imdavo dairytis, kas cia nutiko. Ir nebuvo tos geros tv programos, kaip skrydyje is Dubajaus i Paryziu, kai galejau ziureti kiek noriu is 18 Simpsonu seriju ir is neprisimenu kiek Family Guy seriju. Si karta reikejo pasitenkinti po viena jau matytu seriju, ech…
Dubajaus oro uoste kiek prazvalejau, nes tai vienas tu megstamu mano oro uostu, kuriame zmones susirenka is ivairiausiu pasaulio kampeliu, skrydziai vyksta kas 5 minutes, todel kokie nors veluojantys nuolat saukiami i lektuva (as kartais noriu paveluoti, man tiesiog idomu, kaip istartu mano pavarde. Jauciu, jei taip butu atsitike, kai skridom kartu su Gul, butu pasake “Mr Gul Nabi and Au… whatever, that person with him, please come at gate…”) ir nuolat jauciamas tas surmulys, keliones jaudulys.
Kai nakti beveik nemiegu, ryte paprastai bunu nealkana, tai netgi stovedama prie Dunkin Donuts ir uosdama malonu spurgu aromata, sugebejau uzsisakyti tik dviguba espresso. Galvojau, lektuve pavalgysiu, deja, nepagalvojau, kad skrydziuose i Pakistana paprastai duodami pakistanietiski patiekalai. Suvalgiau tik bandele, sokoladuka ir deserta, kai aplink mane visi kirto pagrindini patiekala taip, kad ausys linko.
Pries lektuvui kylant ramybes nedave vienas vaikas. Gal jau 4 metu amziaus berniukas nuolat reke, jo motina ir gausus broliu/seseru burys nesugebejo jo nuraminti. Stiuardeses jam padovanojo zaisla ir vaikisku zurnaliuku, deja, jam tai nepadare ispudzio ir jis toliau reke (kur dingo zaisliukas, nezinau, bet zurnaliukus sekmingai skaite jo vyresni broliai/seserys). Laimei, lektuvui kylant jis uzmigo ir prabudo tik lektuvui nusileidus, tada zvaliai atsisedo ir parode man ir Gul liezuvi.
Karacis mus pasitiko tvankuma. Galvojau, kad Dubajuje buvo blogiau, kai skrendant pirmyn priverstinai teko jame pasilikti diena ir neatgavus bagazo vaikscioti po ji ilgomis rankovemis, bet turbut kad jau buvau pripratusi prie lietuvisko oro, Karacio tvankuma tiesiog zude. Mums dar reikejo nusipirkti bilietus i Pesavara kitai dienai, tai kol lakstem nuo vienu avialiniju biuro iki kitu (Pakistane yra 3 avialinijos), kad issirinktume geriausia pasiulyma, pajutau dar viena zenkla, kad esu Pakistane – burelis moteru ir vaiku sukavo ir i mane rode pirstais. Siaip vietiniai Karacio gyventojai taip nesielgia, bet oro uoste prisirenka visokiu kaimieciu. Vieninteliai Karacio gyventojai, kreipiantys i mane demesi, yra jauni vaikinai. Jie ikyresni uz turkus, spokso zvilgsniu “Hey baby, what are you doing tonight?”, ir ju siaubingai daug. Man teko demonstratyviai isikabinti Gul i ranka, kad jie suprastu, jog neturi vilciu, bet is ju zvilgsniu nebuvo panasu, kad jie suprato.
Vakare dar turejau proga imerkti kojas i jura, deja jura buvo labai nusekusi, todel eiti papludimiu teko labai daug, o aplinkui metesi daugybe kriaukliu su nudvesusiais moliuskais, kurie dvoke, fui, kaip dvoke.
Kelione i Pesavara irgi neapsiejo be nuotykiu. Gul nuolat samprotavo, kodel PIA (Pakistan International Airlines) stiurdeses beveik visos 50 metu perkopusios, nes kai jis buvo mazas, su draugais isivaizduodavo, kad stiurdeses – labai grazios jaunos moteris, ir kad jie ves stiuardeses, kai uzaugs. Tuo tarpu lektuve beveik visi keleiviai buvo pagyvene pustunai, matyt skride is Mekos ir persede i lektuva Karacyje. Pustunai gana konservatyvus ir nelabai besigaudantys naujose aplinkose (na, yra isimciu, pvz, Gul), taigi jie nelabai gaudesi, ka daryti lektuve. Lektuvas ilgokai nepakilo, nes vos ne kas antram keleiviui stiuardeses turejo aiskinti, kad jie turi uzsisegti saugos dirzus. Kai du vyrai, sedintys uz musu, pavalge (zaviuosi visomis Pakistano avialinijomis, kad jie duoda nemokamo maisto net per trumpus skrydzius), patys nunese padekliukus i virtuvele. Kai lektuvas eme zemeti ir jau reikejo sedeti uzsisegus saugos dirzus, pusei lektuvo prisireike i tualeta. Kai lektuvas eme leistis, suskambo priesais mus sedincio vyro mobilusis ir jis nesidrovedamas atsiliepe. Speju, kad tas mobilusis buvo ijungtas per visa kelione. Gul eme aiskinti tam vyrui, kad isjungtu mobiluji, stiuardeses to nepastebejo, nes kokie 10 vyru sumane lektuvui besileidziant pasiimti is virsaus savo bagaza ir jos turejo labai ilgai jiems aiskinti, kad tai daryti galima tik lektuvui nutupus. Kaip vaiku darzelyje, dievazi.
Pesavare mus pasitiko tik Gul draugas, be galo tuo dziaugiausi, nes bijojau, kad suvaziuos visa jo plati gimine. O ju pasitikimo ceremonijos siaubingos – kokie 10 zmoniu apspinta ir ima maustyti ant kaklu neskoningus vainikus is blizguciu ir dirbtiniu geliu. Pesavaro oro uosto laukimo sale nuolat perpildyta, nes ten laikydami tuos neskoninguosius vainikus rankose atvykstanciuju laukia ju tevai, broliai, seserys, pusbroliai, pusseseres, pusbroliu ir pusseseriu sutuoktiniai ir tu sutuoktiniu pusbroliai bei pusseseres… Zodziu, Pakistane bet koks devintas vanduo nuo kisieliaus isivaizduoja esantis baisiai artima gimine ir verziasi atvaziuoti i oro uosta pasitikti. Dar iseidama is oro uosto maciau pribarstytu geliu ziedlapiu, turbut tie, kuriems vainiku atrodo negana, dar ir vargses gelytes nuskabo, kad ju ziedlapius pervargusiems nuo keliones ant galvu isbarstytu ir valytojams daugiau darbo suteiktu…
Vaziuodama pro Pesavara pamaciau reklamini stenda, kuriame pavaizduotas vyras ir moteris. Moteriai kazkas buvo juodu markeriu ispaises veida, kad atseit su sydu atrodytu. Dievazi, tie pustunai visai nupuso. As tuo paciu itraukiau Pesavara kaip Nr.2 i mano nemegstamiausiu miestu Pakistane sarasa (pirmasis miestas yra Taxila, esantis gal 20 km nuo Islamabado. Mes visada per ji pravaziuojam, vaziuodami i Islamabada ir atgal. Ten pilna siuksliu, o gatvese duobiu. Paprastai, pries grizdami is Islamabado uzsukame i McDonalda, as gerima visada baigiu gerti, kai jau vaziuojame ir indeli nuo jo ismetu butent Taxiloje, nes nesinori tersti tokio svaraus miesto kaip Islamabadas, o Taxiloje jau ir taip ekologine katastrofa).
Taigi dabar po varginanciu kelioniu ilsimes kaime pas Gul tevus, o sekmadieni patrauksime i Abbottabada, kur musu nelaukia brolis ir jo zmona – traktorius. Bet jau nuo to paties sekmadienio pradesime ieskotis naujo busto, taigi nauji nuotykiai prasideda.
No comments:
Post a Comment