Vos ne vos speje apsikuopti nuosavus (pagaliau!) namus, issiruoseme i Faisalabada. Deja, dar siek tiek sugaisome laiko del brolio, nes jis masina buvo palikes musu namuose ir labai nesiskubino jos pasiimti. Isvaziavome tik apie 11 ryto ir, kadangi labai neskubejome, tai Faisalabada pasiekeme tik sutemus. Aisku, tai buvo gana netrumpas kelias, nuo Abbottabado 70 km iki greitkelio, tada dar apie 300 km. Savaime suprantama, dar sustojome pavalgyti ir t.t., tai visa kelione ir isejo apie 8 val.
Greitkelyje policija labai grieztai ziuri i eismo taisykliu pazeidimus, o musu masiniuke nera saugos dirzu. Gul sugalvojo gudrybe – mano skaros viena gala prispaude prie galinio lango stiklo, as kita gala prisitvirtinau prie sedynes, tai atrode, kad esu su saugos dirzu. Jis pats ant sedynes uzmete svarkeli ir viena rankove persimete per peti. Turejome atrodyti kaip su saugos dirzais. Bet jei policija butu mus sustabdziusi, jauciu jie butu pradeje raiciotis ant zemes is juoko.
(Noriu pridurti, kad as nepateisinu saugos dirzu neturejimo ar ju neprisisegimo ir nuolat spaudziu Gul, kad masiniuke juos irengtu. Jis pats supranta, kad tai butina, taciau jo pazadai “Kai kita karta vaziuosiu i Pesavara, irengsiu, nes ten pigiau” taip ir lieka pazadais.)
Taigi jau sutemus pasiekeme Faisalabada. Abu jame lankemes pirma karta, bet mus pasitiko, pavalgydino ir apgyvendino viesbutyje, taigi pasiklysti neteko.
Siaip as labai nemegstu Punjabo, beveik visi miestai jame tokie purvini, dulketi, buivolai, karves ir zmones amzinai i gatves begioja ir eismui trukdo, fui. Bet Faisalabadas man patiko. Kadangi tai yra antras pramoninis Pakistano miestas (po Karacio), zmones ten gyvena turtingi, pastatai grazus, gatves svarios, yra tokiu prabangiu restoranu, kokiu Abbottabade ne su ziburiu nerasi. Palyginimui – vistienos kepsnys, kuri uzsisakiau Faisalabado restorane kainavo 450 rupiju (mus vaisino). Abbottabade uz perpus maziau mes uzsisakome 12 iesmu (ant iesmo – 4 gabaliukai) versienos saslyko, ketvirti ant groteliu kepto visciuko, ryziu, duonos ir kazkokio padazo, kuri Gul labai megsta.
Viesbutis irgi buvo visoks super duper, didelis kambarys, grazus mediniai baldai, prabangiai irengta vonia (tik kazkaip nepavyko sulaukti silto vandens, as ipratusi, kad viesbuciuose jis po kokiu 5 min pasirodo, cia deja, nepasirode) ir t.t. Kai pamateme saskaita (si karta uz mus nesumokejo), tai nelabai saldu pasidare, nes mes iprate apsistoti perpus pigesniuose viesbuciuose (uz mazesne kaina gauni toki pati kondicionieriu, toki pati telika, tik viskas paprasciau irengta, tai kam tada moketi brangiau vien kad baldais galetum pasigrozeti?).
Kita ryta, atsisveikine su graziaisiais baldais, patraukeme i Lahora. Vel vaziavome greitkeliu, nors juo iki Lahoro apie 200 km, paprastu keliu butu gal tik 100, bet ten buivolai, karves ir zmones sokineja i gatves, kelias prastas, taigi kartais aplink buna greiciau.
Tai buvo mano treciasis apsilankymas Lahore. Pirmaji karta stebejausi, kaip vienas vyras veda visa buivolu kaimene i kanala maudytis. Buivolai turi pereiti gatve, taigi visos masinos sustoja ir laukia, kol paskutinis buivolas nukels savo kanopas nuo gatves. Beje, tai buvo gana prabangiu namu rajone.
Antraji karta stebejausi, kad knygyne galima nusipirkti Kama Sutra. Salyje, kurioje “Titanikas” rodomas tik iskirpus sekso scena, tai gana netiketa.
Treciaji karta nustebino dar kitas dalykas. Puse Lahoro moteru atrodo kaip gerai imite begemotai! Tik atvaziavus i Lahora, tokia storule pamaciau ropsciantis is automobilio. Tai buvo gana nemazas automobilis, taciau tai vargsei moteriskei tai atrode kaip neiveikiama uzduotis. Veliau ziuriu, dar viena tokia pati, dar viena ir dar! O McDonalde is viso visas storuliu knibzdelynas! Gul paaiskino, kad Lahoro gyventojai pagarseje kaip rajunai. Buciau galejusi ir pati suprasti. Mini Amerika Pakistane, dievazi.
Veliau su Gul juokavome, kad kaip prie ivaziavimo i Abbottabada raso “Welcome to the city of poets” (mat ten labai daug poetu gime, matyt, kalnai ikvepia), taip prie ivaziavimo i Lahora reiketu rasyti “Welcome to the city of fat ladies”.
Idomiausia, kad butent Lahore pamaciau dar iki siol Pakistane nematyta Mercedes Smart (kai puse Lahoro moteru nesugebetu i ji ilisti), o atrakcionu parke saugos dirzai pritaikyti gana liekniems zmonems.
Siaip Lahoras atrodo butent taip, kaip isivaizduoju Indija (tetruksta tik gatvemis vaikstanciu karviu, bet jas puikiai atstoja tie buivolai, traukiantys maudytis i kanala): zmoniu knibzdelynas, daug prabangos ir salia jos skurdo, modernus pastatai ir salia ju vazinejantys asilu traukiami vezimai, pilna elgetu su nukirstomis rankomis ar issukiotomis kojomis.
Ir zmones Lahore man labai nepatinka. Beveik visur Pakistane i mane siaubingai spokso, bet Lahore nuzvelgia nuo galvos iki koju, ivertina, kaip esu apsirengusi, ka apsiavusi ir ima aptarineti. Ir nuolat girdziu man jau kaip keiksmazodi skambanti zodi “angreza”, kuris reiskia “angle”. Daugumos pakistanieciu supratimu, jeigu tavo oda ir plaukai sviesus, o akys melynos, tai esi anglas. Jau atsibodo aiskinti, kad:
- Pagal isvaizda as visiskai nepanasi i angle, nesvarbu, kad angles irgi tokios pacios odos spalvos;
- Mano gimtoji kalba nera anglu ir netgi nera panasi i anglu;
- Biblija nebuvo parasyta anglu kalba.
Tai va, grizkime prie Lahoro. Jame, kaip Faisalabade apsistojome tik viena nakti. Vakare, kaip priklauso, dar nuejome i atrakcionu parka, nes Lahore jis ziauriai geras, nepalyginsi su esanciu Pesavare, kur atrakcionuose net nera normaliu saugos dirzu. Kita diena i pavakare isvaziavome i kaima. Nuo Lahoro iki Mardano (miesto, kurio rajone, yra kaimas) greitkeliu daugiau nei 400 km, tada nuo Mardano iki kaimo apie 30 km. Gana nemazai, bet kelias geras, nereikia kirsti jokiu miestu. Greitkelyje buvo labai idomiu kelio zenklu: “Atsargiai: vilkai!”, “Atsargiai: eziai!” ir “Atsargiai: vezliai!”. Atrode juokingai kol vos ant vezlio neuzvaziavome.
Truputeli po vidurnakcio isvarge atvaziavome i kaima, ir, nepaisant kad kaime pagalves kaip akmenys (nusipirkau minksta, bet taip ir pamirsau is Abbottabado ja i kaima nuvezti), miegojau taip gerai, kaip daug naktu nebuvau miegojusi.
Greitkelyje policija labai grieztai ziuri i eismo taisykliu pazeidimus, o musu masiniuke nera saugos dirzu. Gul sugalvojo gudrybe – mano skaros viena gala prispaude prie galinio lango stiklo, as kita gala prisitvirtinau prie sedynes, tai atrode, kad esu su saugos dirzu. Jis pats ant sedynes uzmete svarkeli ir viena rankove persimete per peti. Turejome atrodyti kaip su saugos dirzais. Bet jei policija butu mus sustabdziusi, jauciu jie butu pradeje raiciotis ant zemes is juoko.
(Noriu pridurti, kad as nepateisinu saugos dirzu neturejimo ar ju neprisisegimo ir nuolat spaudziu Gul, kad masiniuke juos irengtu. Jis pats supranta, kad tai butina, taciau jo pazadai “Kai kita karta vaziuosiu i Pesavara, irengsiu, nes ten pigiau” taip ir lieka pazadais.)
Taigi jau sutemus pasiekeme Faisalabada. Abu jame lankemes pirma karta, bet mus pasitiko, pavalgydino ir apgyvendino viesbutyje, taigi pasiklysti neteko.
Siaip as labai nemegstu Punjabo, beveik visi miestai jame tokie purvini, dulketi, buivolai, karves ir zmones amzinai i gatves begioja ir eismui trukdo, fui. Bet Faisalabadas man patiko. Kadangi tai yra antras pramoninis Pakistano miestas (po Karacio), zmones ten gyvena turtingi, pastatai grazus, gatves svarios, yra tokiu prabangiu restoranu, kokiu Abbottabade ne su ziburiu nerasi. Palyginimui – vistienos kepsnys, kuri uzsisakiau Faisalabado restorane kainavo 450 rupiju (mus vaisino). Abbottabade uz perpus maziau mes uzsisakome 12 iesmu (ant iesmo – 4 gabaliukai) versienos saslyko, ketvirti ant groteliu kepto visciuko, ryziu, duonos ir kazkokio padazo, kuri Gul labai megsta.
Viesbutis irgi buvo visoks super duper, didelis kambarys, grazus mediniai baldai, prabangiai irengta vonia (tik kazkaip nepavyko sulaukti silto vandens, as ipratusi, kad viesbuciuose jis po kokiu 5 min pasirodo, cia deja, nepasirode) ir t.t. Kai pamateme saskaita (si karta uz mus nesumokejo), tai nelabai saldu pasidare, nes mes iprate apsistoti perpus pigesniuose viesbuciuose (uz mazesne kaina gauni toki pati kondicionieriu, toki pati telika, tik viskas paprasciau irengta, tai kam tada moketi brangiau vien kad baldais galetum pasigrozeti?).
Kita ryta, atsisveikine su graziaisiais baldais, patraukeme i Lahora. Vel vaziavome greitkeliu, nors juo iki Lahoro apie 200 km, paprastu keliu butu gal tik 100, bet ten buivolai, karves ir zmones sokineja i gatves, kelias prastas, taigi kartais aplink buna greiciau.
Tai buvo mano treciasis apsilankymas Lahore. Pirmaji karta stebejausi, kaip vienas vyras veda visa buivolu kaimene i kanala maudytis. Buivolai turi pereiti gatve, taigi visos masinos sustoja ir laukia, kol paskutinis buivolas nukels savo kanopas nuo gatves. Beje, tai buvo gana prabangiu namu rajone.
Antraji karta stebejausi, kad knygyne galima nusipirkti Kama Sutra. Salyje, kurioje “Titanikas” rodomas tik iskirpus sekso scena, tai gana netiketa.
Treciaji karta nustebino dar kitas dalykas. Puse Lahoro moteru atrodo kaip gerai imite begemotai! Tik atvaziavus i Lahora, tokia storule pamaciau ropsciantis is automobilio. Tai buvo gana nemazas automobilis, taciau tai vargsei moteriskei tai atrode kaip neiveikiama uzduotis. Veliau ziuriu, dar viena tokia pati, dar viena ir dar! O McDonalde is viso visas storuliu knibzdelynas! Gul paaiskino, kad Lahoro gyventojai pagarseje kaip rajunai. Buciau galejusi ir pati suprasti. Mini Amerika Pakistane, dievazi.
Veliau su Gul juokavome, kad kaip prie ivaziavimo i Abbottabada raso “Welcome to the city of poets” (mat ten labai daug poetu gime, matyt, kalnai ikvepia), taip prie ivaziavimo i Lahora reiketu rasyti “Welcome to the city of fat ladies”.
Idomiausia, kad butent Lahore pamaciau dar iki siol Pakistane nematyta Mercedes Smart (kai puse Lahoro moteru nesugebetu i ji ilisti), o atrakcionu parke saugos dirzai pritaikyti gana liekniems zmonems.
Siaip Lahoras atrodo butent taip, kaip isivaizduoju Indija (tetruksta tik gatvemis vaikstanciu karviu, bet jas puikiai atstoja tie buivolai, traukiantys maudytis i kanala): zmoniu knibzdelynas, daug prabangos ir salia jos skurdo, modernus pastatai ir salia ju vazinejantys asilu traukiami vezimai, pilna elgetu su nukirstomis rankomis ar issukiotomis kojomis.
Ir zmones Lahore man labai nepatinka. Beveik visur Pakistane i mane siaubingai spokso, bet Lahore nuzvelgia nuo galvos iki koju, ivertina, kaip esu apsirengusi, ka apsiavusi ir ima aptarineti. Ir nuolat girdziu man jau kaip keiksmazodi skambanti zodi “angreza”, kuris reiskia “angle”. Daugumos pakistanieciu supratimu, jeigu tavo oda ir plaukai sviesus, o akys melynos, tai esi anglas. Jau atsibodo aiskinti, kad:
- Pagal isvaizda as visiskai nepanasi i angle, nesvarbu, kad angles irgi tokios pacios odos spalvos;
- Mano gimtoji kalba nera anglu ir netgi nera panasi i anglu;
- Biblija nebuvo parasyta anglu kalba.
Tai va, grizkime prie Lahoro. Jame, kaip Faisalabade apsistojome tik viena nakti. Vakare, kaip priklauso, dar nuejome i atrakcionu parka, nes Lahore jis ziauriai geras, nepalyginsi su esanciu Pesavare, kur atrakcionuose net nera normaliu saugos dirzu. Kita diena i pavakare isvaziavome i kaima. Nuo Lahoro iki Mardano (miesto, kurio rajone, yra kaimas) greitkeliu daugiau nei 400 km, tada nuo Mardano iki kaimo apie 30 km. Gana nemazai, bet kelias geras, nereikia kirsti jokiu miestu. Greitkelyje buvo labai idomiu kelio zenklu: “Atsargiai: vilkai!”, “Atsargiai: eziai!” ir “Atsargiai: vezliai!”. Atrode juokingai kol vos ant vezlio neuzvaziavome.
Truputeli po vidurnakcio isvarge atvaziavome i kaima, ir, nepaisant kad kaime pagalves kaip akmenys (nusipirkau minksta, bet taip ir pamirsau is Abbottabado ja i kaima nuvezti), miegojau taip gerai, kaip daug naktu nebuvau miegojusi.
No comments:
Post a Comment